Sutikusi gatvėje aukštą, iš lėto einantį Zenoną, pasveikinu ir kalbuosi. ,,Turėjau gyvenime laimę“ – guviai sako jis. Už tai, kad būsimas chirurgas užaugo sveikas, aukštas ir tvirtas vyras, jis dėkingas savo tėvams, gyvenusiems Troškūnų valsčiuje, Beržytės kaime. Dėkingas tėvams už tai, kad leido į mokslus – Panevėžio berniukų gimnaziją. Tiesa, Z. Gailiušio kartos žmonėms teko sunkūs gyvenimo išbandymai: Antrasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, antroji sovietinė okupacija, tremtys į Sibirą, bene dešimt trukusi partizaninė kova už laisvę…
Visi tie įvykiai paliko skaudžius randus žmonių kūnuose, tačiau nepalaužė jų dvasios ir tikėjimo, kad gyvens laisvėje. Tėvų tremtis ir vienatvė nepalaužė ir gydytojo tikėjimo. 1944 m. berniukų gimnazijos abiturientai stojo į Vietinę rinktinę, kuriai vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Tarp jų buvo ir Zenonas, vėliau su draugais jis mokėsi Marijampolės karo mokykloje. Po to, kai vokiečiai ją uždarė, kursantai įstojo į Troškūnų partizanų būrį. Už tai visiems grėsė areštas ir paskyrimas į reicho armiją, vėliau – į Raudonosios armijos būrius.
Baigtas gamtos mokslų pirmas kursas Vilniaus pedagoginiame institute, darbas sostinės Šv. Jonų bažnyčioje vargonininku – tai buvo vis didelis Zenono noras mokytis, užsidirbti pragyvenimui.