Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.
Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko nepamirštos iki mūsų dienų.
Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).