Category: Kelionių fotografija

Lietuvos ambasados Švedijoje ambasadoriaus pono Eitvydo Bajarūno ir Lietuvos kultūros atašė Švedijoje ponios Saulės Mažeikaitės kvietimu skridau į Stokholmą.

Ambasados rezidencijoje pristačiau dokumentinę monografiją apie iš Panevėžio krašto kilusį, pirmąjį diplomatą Švedijoje Joną Aukštuolį (,Žmogus-aukščiau visokios kainos. Diplomatas, teisininkas, publicistas Jonas Aukštuolis. (1885 – 1949).Vilnius, Petro ofsetas, 2012 , p. 218).

Didingas miestas. Stebėjau žmones einančius gatve, poilsiaujančius krantinėje, ant suoliuko sėdinčias moteris bei jaunuolius, besideginančius pievelėje… Jutau žmonių ramų, subalansuotą gyvenimo ritmą.

Visa diena prabėgo šventyklų mieste – Ankor Vate. Stebuklų stebuklas, kad išliko šventovės  iki mūsų laikų. Aplink džiunglės, džiunglės… apglėbusios senųjų šventyklų sienas… Nerealus vaizdas.  Mačiau darbščius, draugiškus prekeivius plaukiančiame turguje – Damnen Saduake.  Valtyje plaukė ir pirkėjai – plaukiau ir aš… Ragavau skrudintų vabalėlių, nieko, geri traškučiai…

Miesto gatvėje pastebėjau  ant medžio šakos pakabintą  nedidelį veidrodį. Šalia stovėjo vyras, plaukų kirpėjas… priėjo klientas…kelios minutės ir švariai nuskusta galva… Va, taip…

Kambodžą pamilti galima, nors šalyje vyrauja skurdas, o šalia – netikėta, pribloškianti prabanga.

Vasaros pabaiga. Juodoji jūra šilta, bangos bangą veja… Pakrante einu, einu vis tolyn, tolyn… Sklando žuvėdros… Paberiu duonos trupinių ir regiu skrendantį pulką baltų paukščių… Linksma žiūrėti, fotografuoju. Einu tolyn… Tilto griuvėsiai jūržolėmis aptraukti. Prieinu miestą. Iš gatvės prekeivio perku persikų, prinokusių, skanių. Valgau. Netikėtai, vienoje iš miesto gatvelių,  radau ovalo formos mažą pastatą, durys atviros. Užeinu į vidų, ant sofos sėdi dailininkas, kalba telefonu. Ant sienų paveikslai, šalia skulptūros, fotografuoju… Menininkas siūlo pirkti kūrinius… Padėkoju ir keliauju tolyn. Miestelio gatvėse ramu, vienas, kitas žmogus, vasaros pabaiga. Grįžtu atgal link viešbučio.

Kita aplinka. Prie gatvės sėdi moterys ir  iš baltų siūlų vašeliu mezga staltieses, servetėles ir čia, ir dabar siūlo pirkti… ant valo tarp medžių plazda nėriniai… Fotografuoti neleidžia… Vakarėja. Pagyvenęs vyras parduoda virtas kukurūzų burbuoles, man pozuoja, jaučiu – vyrui patinka, senjorė parduoda megztas kojinaites ir ji man pozuoja, šalia stovi anūkas, juos stebi senyva moteris,  skrybėlė ant galvos… Čia Bulgarija.

Į Indiją žmonės vyksta pasisemti vedų filosofijos, išmokti jogos praktikos. 2008 metais vykau susipažinti su  nuostabiu kraštu – Indijos Goa valstija. Mačiau miestelių gatvėse būrius žmonių, spalvingas moteris su sariais, mačiau aikštėse karves, šerniukus, beždžiones, prie muziejų dramblius… Užuodžiau smilkalų ir aštraus maisto kvapą…

 Gimė eilėraščių ciklas, iš patirtų susitikimų su vietos gyventojais:

ŽAIDIMAS /Imu juodaakio/berniuko rankelę./Delniuke/verdu košelę:/ verdu, verdu košelę,/vaikai atsilošę -/tam daviau, tam daviau.../Lenkiu pirštelius/ ir sakau – tam nebeliko.../Vir, vir pelytė/ vandenėlio nešti.../Kutenu pažastėlį...- /Berniukas juokiasi,/mamytė stebi ir šypsosi./...Baltaodė žaidžia/su jos sūneliu.../.

GATVĖJE KARVĖS/ – Mane klausė/–Ar Indijoje/–gatvėmis vaikšto karvės?-/ Atsakiau,/Vaikšto/Tokios didelės, baltos, kuprotos/ tokios nedidelės, rausvos ir švarios/ Juodmargės vaikšto.../Pavargusios gula ilsėtis/prie kelio, mokyklos kieme/ užsuka į skverą.../Vis tarp žmonių ir mašinų.../Žmogaus ir gyvūnijos harmonija/.

ŽUVIENĖ /Gatvelėje/ – šalia gražių namų,/palmių giraitėje/ matau/ namelį/suręstą iš palmių šakų./Apvalų iš akmenų/ luitų sudėtą žemą/ –platų/ šulinį,/ –ir šeimininkus - /antrokėlę/ jos mamą ir tėvą/. Sveikinu/ Kviečia užeiti į vidų./Troboje nė lovos, nė kėdės,/ tačiau ant ,,sienos“ kabo/ Švč. Mergelės Marijos paveikslas./ Vyras skelia kokoso riešutą - / –duoda gerti./Juk karšta diena./Prašo minutei pasilikti-/žuvienė baigia virti/.

2017 m. kelionė į Indijos šiaurinę dalį ir pietus – Džaipuras – Agra, Varanasis, Kačis-Alepėjus, Tadž Mahalo mauzoliejus – ypač įspūdinga.

Sutelkiau dėmesį į miestų ir miestelių aplinką, pastatus, aikštes,  muziejuje – parengtas ekspozicijas bei  darbuotojus, gatvėse prekeivius bei žmonių neatskiriamus palydovus – gyvūnus… Kvėpavau karšto oro gūsius… Nustebau, kokia didelė moterų rūbų – sarių – spalvų ir raštų įvairovė. Vėjuje plazdėjo jų gėlėtas šilkas…plaukė gatve lyg spalvoti drugeliai… Užsukau į miestelio rūbų parduotuvę… Žiūriu, sarį besimatuojanti lietuvaitė…  Nepirko…

 Greit  bėgo dienos.  Plaukiau Gangos upe ir Keralos kanalais. Vanduo, vanduo…susisiekimas tik valtele. Sužinojau, kad šalyje vyksta rinkimai į vietos valdžią. Mačiau gatvėje iškabintus plakatus. Atkreipiau dėmesį į  reklamą…,,draugo Lenino portretą“, fotografavau. Tai bent tau…

 Prie jūros sutikau vienintelę prekeivę. Buvome dviese. Purškė lietus. Smulkutė moteris, pavargusi nuo saulės, vėjo ir lietaus, siūlė pirkti papuošalus. Priėjau arčiau, rankomis liečiau, kilnojau… Gal rasiu tinkamą… Išsirinkau vyšninės spalvos smulkių karoliukų vėrinį, neklausiau kiek kainuoja, daviau dešimt JAV dolerių… Moteris pasiūlė ir juodos spalvos tokį pat vėrinį… Pirkau, ir vėl mokėjau dešimt dolerių…prekeivė puolė bučiuoti mano rankas… Galvą lingavo, suprask, ji per visą gyvenimą nėra gavusi tiek pinigų… Papuošiau kaklą  vėriniais.

Į Egipto Hurgados kurortą vykau vasario mėnesį (gimtadienio dovana). Dešimties dienų poilsio laiką paskyriau tik kūrybai, fotografijai. Stebėjau vietos gyventojus: dirbančius laivų remonto dirbtuvėje, prekeivius turguje, duonos kepėjus. Su gatvės mažaisiais berniukais gainiojau kamuolį… Mamos stebi… Vaikai  laimingi.

Poilsis Sicilijos saloje. Tai buvo pavasaris. Gėlių žiedai sprogo, skleidėsi, švytėjo saulėje. Fotografavau žiedus, lyg būtų patys garbingiausi laukų šeimininkai…Šeštadienio ryte šurmulys – šokėjų bruzdesys –  sukamas filmas. Muzika,  pora už poros… Fotografavau.

2013 m. balandžio – gegužės mėnuo. Tai mano pirmoji ir vienintelė kelionė į JAV, Kalifornijos valstiją. Vykau į Stanfordo universiteto Huverio instituto archyvą tyrinėti LR URM slaptus dokumentus, asmeninius diplomatų Eduardo Turausko ir Stasio Antano Bačkio ir jo žmonos Onos  Bačkienės fondus. Sukaupta istorinė-dokumentinė medžiaga sugulė į knygą (,,Eduardas Turauskas (1896 – 1966). Ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Vilnius, Versus aureus, 2016, p. 624“).

Po sunkaus ir įtempto darbo, netikėtai ir nelauktai ,,atėjo“ atgaiva.

Tris dienas stebėjau išskirtinį kultūrinį renginį – Amerikos indėnų šokių festivalį – Stanfordo miesto eukaliptų giraitėje. Turėjau neapsakomai didelį džiaugsmą, pirmą kartą savo gyvenime matyti tokį grožį… Festivalyje dalyvavo įvairaus amžiaus per 1000 dalyvių. Šventėje – konkurse gerėjausi dalyvių  rūbais, šokių ritmu, indėnų muzika.  Įspūdis nepakartojamas. Fotografavau.

Srautai turistų, turistų…. Nuo ankstyvo ryto ilgai stovėjau eilėje, norėdama patekti į Karalių rūmų sodą, Smaragdinio Budos šventyklą saugomą policijos. Vakare  skubėjau į nedidelį pastatą – teatro rūmus (man priminė Panevėžio lėlių vežimo teatro pastatą, esantį toli nuo gatvės). Stebėjau spalvingą kaukių teatro artistų pasirodymą. Ilgai, ilgai plojau. Salėje užrašas – fotografuoti draudžiama, vaikščioti spektaklio metu – draudžiama. Kitą dieną važiavau į krokodilų fermą, mačiau  neregėtą krokodilų ir dresuotojų šou. Gaila buvo gyvūnų…

Ankstų  rytą, prie Andamanų jūros kranto,  pamačiau  miegantį vyrą, prisirišusi prie medžio apsaugos tvorelės…prekeiviai siūlė šviežios žuvies, maisto produktų, moterims papuošalų, šalių.

Kelionė vedė link Luaros slėnio. Pasitiko  nerealiai didingos  pilys, išpuoselėti sodai… ir muziejų salės… Vasara… gaudžianti  Atlanto  vandenyno pakrantė… sėdau ant vėjo ir saulės nugludintų paplūdimio akmenėlių… jų daug, visi gražūs… prie pat mano kojų  radau  gražuolį akmenį su skylute… daugiau tokių neaptikau… parsivežiau į namus ir pakabinau prie šviestuvo… kasdien girdžiu vandenyno  ošimą…

Lietuvos ambasados Šveicarijoje ambasadorės  ponios Valentinos Zeitler kvietimu skridau į Berną. Rezidencijoje pristačiau dokumentinę monografiją apie  diplomatą Eduardą Turauską, 1940 – 1946 m. Lietuvos pasiuntinybės Berne patarėją, nuolatinį delegatą prie Tautų Sąjungos.

Grožėjausi Bernu ir Zoloturnu – generolo Tado Kosciuškos miestu. Kelionės akimirkos – šveicarų privačių gyvenamųjų namų prabanga… Nauji automobiliai… Žmonės skubantys į darbą ir atgal į namus… Kalnai, žydras dangus, srauni Aarės upė… Nuostabi Berno miesto panorama.