Ankstyvas 1986-ųjų rudens rytas ir jau rodosi pirmosios šalnos. Laukuose žmonės – pats bulviakasis. Nesulaukusi giedros, lietingu oru atvažiavau į Karšinaukos kaimą, priklausantį priemiestiniam ,,Taikos“ kolūkiui. Čia gyvena tautodailininkas, Liaudies meno draugijos narys, ,,savamokslis iš Januškų“, liaudies meno parodų dalyvis Bronius Zavackis.
Sodyba apsupta didelio lauko, kiek tolėliau – ošiantis miškas ir pakalnėje tekanti Juosta. Čia gražu, tvarkinga, žydi gėlės, inkiluose čiulba mažosios zylės… Aštunti metai čia gyvena ir kuria Bronius Zavackis – tapo paveikslus, rašo eilėraščius, fotografuoja, drožia skulptūrėles, renka ir užrašo tautosaką.
,,Tai pažinki gimtą kraštą/ neužmerki tu akių,/ paskaityki tu iš rašto – visi rašo: ,,Čia gražu“, /Kaip suprasime mes grožį/ mūsų sieloj bus ramu/ kaip aplink visur girdėsi grožį nešančiu balsu“/. Ramus, susimąstęs, nedidelio, bet tvirto sudėjimo sodybos šeimininkas (pro akinių stiklus matyti žydros akys) maloniai sutinka svečius ir palydi į ,,galeriją“. Rodo savo paveikslus, aiškina juos, kviečia paklausyti į juostas įrašytų eilėraščių.
– O kaip į Jūsų kūrybą žiūri kaimynai? – klausiu. – Ogi sako, kad aš toks…, – sau šypsosi, – nesuprantama jiems, kad kaime gyvenu ir nelaikau nei karvės, nei kiaulių. Šuns, ir to nėra.