Pradėti pokalbį su Andriu pasirinkome ramesnę erdvę – Parodų centro antrojo aukšto poilsio zoną. Sėdome prie staliuko. Man atsisakius kavos puodelio, Andris iš rankinės išėmė dėželę skrudintų riešutų ( gal jo pietūs?) ir pasakė: – pasivaišinkite. Abu kramtėme skanėstus ir kalbėjome nežiūrėdami į laikrodį. Andris Jonas Dunduras gimė JAV, lietuvių išeivių šeimoje ( tėvai pasitraukė į Vakarus 1944 metais). Šeima gyvena Klivlande. 1997 metais Andris baigė mokslo metus lietuviškoje mokykloje ir vėliau Klivlando universiteto Istorijos fakulteto bakalauro studijas. Dirbo knygyno vedėju. Iki šiol dirba Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro direktoriumi. Lietuvaičių vadinamas ir apibūdinamas maloniu epitetu – vaikščiojančia enciklopedija, turintis neišsenkamų žinių apie Klivlando istoriją, gyvenančius lietuvių šeimas ir kt.
Paklaustas apie direktoriaus pareigas, atsakė, kad saugo išimtinai tik Klivlando fondą, kuriame dominuoja lietuvių bendruomenės dokumentai. Greta tiesioginių pareigų, Andris Jonas Dunduras aktyvus Klivlando lietuvių bendruomenės narys, tautininkų partijos narys, skautų ir ateitininkų rėmėjas. Prisipažino, kad esąs tautininkas iki širdies gelmių, kad jam rūpi ir širdį skaudą dėl Lietuvos ateities, dėl JAV lietuvių padėties, jų tapatybės išsaugojimo ir bendrai – titulinės Lietuvos ateities. Kad galėtų saugiai ir oriai jaustis Lietuvos piliečiu – Andris Jonas Dunduras jau nuo 1990 metų pasirūpino gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Ir čia pat iš rankinės išėmė dokumentą ir man parodė. Jis tuo didžiuojasi. Pasakojo, kad jam skrydis per Atlantą į Lietuvą – tai grįžimas į tikruosius Lietuvos namus, kur jo protėvių, tėvų kraštas, gimtoji žemė. Paklaustas ar neketina visam laikui atvykti į Lietuvą ir čia gyventi, dirbti taip mėgemą archyvaro darbą? Atsakė, kad dabar negalintis, nes tenka slaugyti Mamą ir jos sesutę, jų palikti vienas be priežiūros negalintis.
Andriaus darbas, visuomeninė veikla ritosi kaip sniego gniūžtė. Tik spėk suktis, spėk neatsilikti nuo gyvenimo permainų, projektų ir kt. Ir Andris dirbo. Pavyzdžiui, domėjosi savo trijų giminaičių Brazaičių likimu, kurie karo metu pateko į Sovietų Sąjungos, Nacių Vokietijos ir JAV stovyklas. 2014 metų pradžioje kaip istorikas inicijavo Lietuvos prezidento Antano Smetonos mirties 70-čio minėjimą, kuris vyko JAV Lemonto Gedimino lituanistinėje mokykloje ir Šv. Andriejaus liuteronų bažnyčioje.