Šeima kūrėsi Mažrimų kaime, statėsi trobesius, plėtė žemės ūkį. Petronėlė tapo ponia, sunkių darbų nedirbo, rūpinosi jai mielu užsiėmimu – vištų ferma. Vyras globojo jaunąją žmoną. Mirus pirmajam kūdikiui ir pablogėjus Petronėlės sveikatai, kiekvieną dieną davė šviežio veršiuko kraujo gerti, kad tik šeima sulauktų sveiko kūdikio. 1940 metų balandžio 15 d. gimė sūnelis. Tai intencijai, kaip padėka Aukščiausiajam, Petronėlė išsiuvinėjo bažnyčiai užuolaidas ir jas padovanojo.
1943 metais mirus vyrui, Petronėlė Gerlikienė viena augino sūnų, leido į mokslus.
Baugu buvo gyventi sodžiuje. Teko miške slapstytis, kad nebūtų ištremta su sūnumi į Sibirą. Pokario laikotarpis paliko žaizdų.
Tą sielvartą įamžino 1978 metais nutapytame paveiksle ,,Sopulingoji“. Prašė užrašyti: -,,Čia aš per karą. Atrodo, bėgsiu ir mesiu Pranelį kur į duobę, ir pati pulsiu. Visur ugnis“.
Turėta žemė buvo nusavinta. Kūrėsi kolūkiai.
Sūnus Pranelis, baigęs vidurinę mokyklą, 1963 metais įstojo į Vilniaus dailės akademiją ir ją baigė (buv. Dailės institutas). Motina laukdavo grįžtančio sūnaus į Mažrimų kaimą. Sulaukusi prašė, kad nupieštų Kristų ir Mariją, o ji išsiuvinėtų vilnoniais siūlais.
1968 metais sūnus Pranciškus sukūrė šeimą. 1970 metais gimus pirmajam vaikaičiui Darijui, Petronėlė viena pati pirmą kartą atvažiavo į Vilnių aplankyti sūnaus šeimos. Atvežė ypatingą dovaną – pilną kibirą juodųjų serbentų. Šeima gyveno Vilniaus priemiestyje – Jeruzalėje, Visoruose. Sutikti vilniečiai parodė kelią link namų ir sakė, pažįstą josios sūnų dailininką. 1973 sulaukė vaikaitės Jurgitos. Ilgainiui Petronėlė atsikėlė gyventi į sūnaus, įsigytą dailininkams skirtą namą su dirbtuve Šilo gatvėje. Padėjo jaunai šeimai auginti mažuosius anūkėlius.