Aš nenustojau rašyti, pasakėlių susidarė nemažai, bet aš nesitikėjau kada nors išleisti knygelę, todėl pati ėmiausi jas statyti. Rež. Antanas Markuckis pagamino ir padovanojo mano ,,Naminuko“ teatrui sulankstomą širmą, už ką jam esu labai dėkinga. Pritariant kolegėms aktorėms: Irenai Vasiulytei, Laimutei Mališauskaitei, Danutei Vidugirytei ir Eleonorai Koriznaitei, pradėjome „Raganos miltų“ repeticijas.
Repeticijos vyko mano bute, nedideliame kambaryje. Kitos patalpos neturėjome, todėl, suprantama, kodėl teatriukas buvo pavadintas „Naminuku“. Pati siuvau rūbus, gaminau perukus, kūriau scenografiją, lėles. Užsakydavau kaukes. Mano spektakliuose vaidino ir aktoriai, ir lėlės, ir kaukės.
Vykome į Panevėžio vaikų darželius, mokyklas, kavines, kartą teko vaidinti net Juozo Masiulio knygyne. Vėliau mūsų geografija prasiplėtė iki Ramygalos, Kėdainių, Šiaulių, Anykščių, Biržų, ir t. t., o dar vėliau įsidrąsinome vykti į Kauną ir Vilnių.
Grįžtant namo aptardavome įvykius, liedavosi humoras, visos buvome aštrialiežuvės, nes patirdavome įvairių nuotykių – tai per pūgą buvome pasiklydę, tai ką nors pamiršę, pavyzdžiui, besmegenių nosis, sijoną ar ką kita. Tekdavo fantazuoti, suktis iš padėties. Spektaklio metu vaikai taip įsijausdavo, kad net neklausinėjami patarinėdavo arba rodydavo kur kas pasislėpė ar ką padarė.
Grįždavome su geriausiomis emocijomis, nesvarbu, kad atlygis už tai buvo menkas: sumokėjus vairuotojui, už salės nuomą, išlaidas už magnetofoną, pagamintus prožektorius, muziką beveik nieko ir nelikdavo.
Beje, muziką rašė specialiai kiekvienam spektakliui mano pasirinktas Panevėžio muzikantas (rizikavau pasirinkdama, tačiau vis pasisekdavo). Muzikėlė buvo žaisminga ir visiems patikdavo. Įrašus darydavome tikroje įrašų studijoje, pačios įdainuodavome. Bendradarbiavau su Algimantu Ulevičiumi, Algirdu Kochanausku, daugiausia su Žilvinu Baronu“.
Išleista pjesių – pasakų knyga sulaukė dėmesio ir įvertinimo. Vilnietė teatrologė Gražina Mareckaitė išsamioje recenzijoje ,,Apie Eleonoros Matulaitės pjeses“ rašo: ,,su Eleonoros Matulaitės pjesėmis lėlių teatrui esu susipažinusi jau seniai – teko jas netik skaityti, bet ir matyti pastatytas scenoje. Šios autorės scenos kūryba visados pasižymėjo intuityviu vaikų psichologijos ir scenos jautimu, gyva scenine vaizduote ( juk tai aktorė!), sugebėjimu į ,,mažą temą“ ir ,,mažą herojų“ pažvelgti atidžiu žvilgsniu, išradingai žaidžiant įvairiomis netikėtomis situacijomis ir situacijų niuansais, kartais vos įžiūrimais, tiesiog mikroskopiškais.