Negalėjau nesižavėti choreografės Leokadijos Dabužinskaitės neišsenkama energija, darbštumu, kūrybingumu, atsidavimu ir kantrybe dirbant su ,,Drevinuko’’ aktoriais spektaklyje V. Žilinskaitės ,,Tik niekam nesakyk’’. Jos dėka spektakis tapo dinamiškas ir įtaigus, nušvito kitomis, mums nematytomis spalvomis. Ji neleido mums atsainiai žiūrėti į kūrybą, jos dėka mes visi stengėmės dar smarkiau dirbti, atsiduoti kūrybai.
Džiaugiuosi jos improvizacija nepamirštamosios LAMBADOS tema, privertusios ploti visą salę pirmajame Pasauliniame vaikų ir jaunimo festivalyje Lingeno mieste, 1990-aisias metais.
Kompozitorius Rimantas Bagdonas sukūrė incenizacijai pagal V. Vainilaičio mitologinę pasaką ,,Bruknelė’’ nepaprastai gražią muziką, kurios dar ir dabar kartais klausausi. Malonu buvo dirbti su šiuo mandagiu, dėmesingu, pilnu kūrybinių sumanymų žmogumi, su kuriuo niekada nesijautei nepilnavertis.
Muzikos mokytoja Z.Tikuišienė visą savo laisvalaikį aukojo ,,Drevinukui”,
mokydama jaunuosius aktorius dainuoti, žaisti įvairius liaudies žaidimus. Visada punktuali, susikaupusi, pasiaukojanti. Jos dėka visas kolektyvas dainavo taip, kad mūsų klausdavo, ar kartais mes nesame muzikinis teatras.
Prireikus pagalbos visada galėjome kreiptis į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro darbuotojus. Jie visada mus priimdavo, negailėjo patarimų, kartais paskolindavo kokią lempą prožektoriui, filtrą, padėdavo įrašyti muziką. Mus aplankydavo akt. Donatas Banionis, su kuriuo buvo lengva ir paprasta bendrauti. Didis aktorius buvo malonus ir geranoriškas tiek su ,,Drevinuko’’ aktoriais, tiek su manimi. Su J.Miltinio dramos teatru klostėsi šilti santykiai, jie net leido savo teatro scenoje pasirodyti mūsų svečiams iš Liuksemburgo, o mes surengėme aktorių ir teatro darbuotojų vaikučiams kalėdinį renginį.
Poetė Elena Mezginaitė sukūrė drevinukams priesaiką, kurią turėjo išmoki kiekvienas drevinukas:,, Saugosim ugnį ir jūsų žodžius, aukštas ir giedras meno dangus’’. Šie žodžiai skambėjo drevinukų lūpose per visas svarbias šventes. Žingsnis po žingsnio yrėmės gyvenimo upe, besirūpindami kiekvienas savo darbais: patys siuvome teatrinius kostiumus, gaminome dekoracijas. Berniukai dirbo prie apšvietimo, buvo atsakingi už muzikinius įrašus. Vyresniosios mergaitės prieš pasirodymus lygino kostiumus, šukavo mažesnosioms mergaitėms jų ilgus plaukus, pynė kasas.
Juliaus, teatro direktoriaus, darbas buvo nematomas – jam teko rūpintis repeticijų patalpomis, tartis dėl kūrybinių išvykų, teatrinių festivalių, bilietų platinimu, poilsinių išvykų organizavimo. Reikėjo kalti ir dažyti, guosti ir pamaitinti alkanus, nes kai kurie vaikai skubėdami į repeticijas nespėdavo pavalgyti… Teatro direktorius visiems taip ir tapo dėde Juliumi. Dar ir dabar buvę drevinukai jį taip tebevadina.