Kartu su laukimo nerimu gyvenome įprastą gyvenimą. Į vaikų teatro kolektyvą
įsiliejo ir nauji nariai. Priėmimas būdavo ypatinga šventė visiems: aktoriams ir
darbuotojų kolektyvui. Visada maniau, kad nėra negabių vaikų, todėl priimdavau visus norinčius vaidinti. Jei vaikas nedalyvaudavo spektaklyje, jis keitė dekoracijas, tvarkė apšvietimą, dirbo su rekvizitu, garso įrašais. Kiekvienas turėjo savo pareigas – baltarankių nebuvo.
Pagaliau ši svajonės tapo realybe – su nekantrumu laukėme Didžiosios savo šventės. Ilgai rinkomės savo teatro vardą ir pavadinome ,,Drevinuku’’ pagal mūsų pamėgtą Anzelmo Matučio pasakos herojų. Jis visiems patiko, nes buvo geraširdis, miegodavo seno ąžuolo drėvėje ir išgirdęs, kad ką nors skriaudžia ar atsitiko kam nelaimė, pabusdavo ir skubėdavo į pagalbą.
Pagaliau išaušo 1987 metų kovo mėn. 18-oji. Už kūrybinę veiklą ir aukštą meninį lygį ,,Drevinukui’’ buvo suteiktas Liaudies teatro vardas. Tą dieną LAD kultūros namų salėje nebuvo vietos net obuoliui nukristi. Susirinko artistų tėveliai, mačiutės, mokytojai, kiemo ir klasės draugai, kaimynai, Panevėžio miesto kultūros įstaigų atstovai, Vilniaus LAD centro vadybos nariai ir daug žymių žmonių. Laukėme garbingo vardo suteikimo dokumento, kurį iš Vilniaus atvežė Lietuvos respublikinių saviveiklinės kūrybos namų teatro skyriaus vedėja Stasė Lukšienė ir Lietuvos kultūros centro vyresnioji mokslinė bendradarbė Audronė Sabaliauskienė.
Tą dieną skendome gėlių jūroje. Mažieji aktoriai džiaugėsi žaislais, ant kurių dėžučių etikėčių puikavosi įvairių žaislų fabrikų firminiai ženklai. Vakare buvo įteikti padėkos ir garbės raštai. Pagaliau TEATRAS bus toks, kokiu ir turi būti: kokiu keliu žengti toliau nuspręsti nebuvo sunku.
Kažkada vaikystėje perskaičiau Janušo Korčako, garsaus lenkų rašytojo ir pedagogo knygą ,,Karalius Motiejukas Pirmasis’’ – nepaprastą pasakojimą apie stebuklingą karalystę, kur mažasis Motiejukas norėjo sukurti žmonėms gerą ir laimingą gyvenimą. Labai susižavėjau šia liūdna ir išmintinga pasaka. Nusprendžiau įgyvendinti šią liūdnojo Karalius Motiejuko svajonę nepaprastame mūsų ,,Drevinuko’’ vaikų teatre.
Be šio spektaklio sukūrėme daug gražių, įsimintinų spektaklių; A. Gudelio ,,Pūkuotukas’’, R. Skučaitės pasaką ,,Viens du trys”, V.Petkevičiaus ,,Gilės nuotykiai ydų šalyje”, incenizacijos pagal V.Žilinskaitės knygą ,,Robotas ir peteliškė’’, Antuanas de Sent Egziuperi ,,Mažasis princas’’. Juose mažieji aktoriai mokėsi pažvegti į mus supantį pasaulį, suprasti ir suvokti tikrąsias vertybes, kurias ,,matyti galima tik širdimi”, nes tai, kas svarbiausia, nematoma akimi…
Teatro repertuarui rinkomės kūrinius, kurie labiausiai jaudino, buvo prasmingi ir skatino mąstyti, svajoti, ieškoti nuotykių, mokė suprasti ir pajusti gyvenimą. Taip pamažu dėliojosi mūsų teatro naujasis repertuaras: V.Petkevičiaus ,,Molio Motiejus – žmonių karalius”, V.Žilinskaitės ,,Tik niekam nesakyk”, A.Gudelio ,,Pūkuotukas’’, G.Mareckaitės ,,Muzikantas ir žvaigždė’’, J. Vaičiūnaitės ,,Mėnulio gėlė’’, V.Vainilaičio mitologinė pasaka ,,Bruknelė’’.
Statant spektaklius prireikdavo įvairios pagalbos iš choreografų, muzikos mokytojų, kompozitorių, dailininkų, poetų. Mums padėjo choreografė Leokadija Dabužinskaitė, viena žymiausių Lietuvos dainų švenčių, festivalių ir kitų renginių režisierė, kompozitorius, pianistas, aranžuotojas, džiazo muzikos atlikėjas Rimantas Bagdonas, muzikos mokytoja Zita Tikuišienė, dailininkės N. Marozienė ir V. Pajuodienė, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro darbuotojai, režisieriai, aktoriai ir teatro administracijos darbuotojai, poetė Elena Mezginaitė, – visi jie paliko savo brydę ir mūsų teatro gyvenime. Dėkoju likimui, kad man teko juos pažinti.