Dirbant galvoje švystelėjo mintis, kad reikia siekti Liaudies teatro vardo. Ir su visomis išgalėmis pasinėriau svajonių verpeto sūkuriuose. Čia dirbdama sutikau daug įdomių žmonių, kurie mano gyvenime paliko ypatingą žymę – tai Liuda Bajorienė – geroji mūsų fėja, Genė Pučinskienė, talentingas rež. Antanas Markuckis. Šis darbo tarpsnis buvo labai svarbus, tarsi startas į užsibrėžtą tikslą.
Papasakokite apie teatro režisūros studijos Vilniuje, Sankt-Peterburge. Kokie Jums įsimintini dėstytojai, gautos pamokos?
Intensyvų ir kūrybinį darbą derinau su teatro režisūros studijomis. 1976 metais įstojau į Vilniaus kultūros mokyklą studijuoti teatro režisūrą. 1979 metais baigiau X teatro režisūros laidą su pagyrimu. Specialybės dėstytoja Marija Misiūnaitė mano gyvenime buvo ypatingas žmogus. Ji buvo puiki pedagogė, režisierė ir geras žmogus.
Iš kiekvieno mūsų stengėsi padaryti profesionalą, priversdavo mus mąstyti,
fantazuoti, ieškoti netradicinių sprendimų, kurti savarankiškai ir džiaugtis savais atradimais. Pamenu, kaip statant V. Šulcaitės „Raganas“ proceso metu buvo paminėtas žodis „tortūra“, kurio nesupratau. Kai paklausiau dėstytojos, ji nusišypsojo ir atsakė – „nežinau“. Teko perversti ne vieną knygą bibliotekose, kol sužinojau šio žodžio prasmę. Kai pasakiau dėstytojai apie tai, ji tik paslaptingai nusišypsojo ir pasakė – „na, matai“. Ji buvo griežta ir savo darbui atsidavusi geniali režisierė. Niekam nedarė jokių nuolaidų, o teatras ir scena jai buvo šventa vieta. Nuo dėstytojos ir užsikrėčiau teatro liga, noru pažinti, kurti, mylėti teatrą ir visiškai jam atsiduoti.
Siekis tobulėti, noras išbandyti savo galimybes ir patirti naujų įspūdžių paskatino mane stoti į Sankt-Peterburgo kultūros institutą. Konkursas buvo didelis, bet man pasisekė visus keturis atrankos turus praeiti su aukščiausio balo įvertinimais. Likimas lėmė, kad išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau studentė. Visada stengiausi mokytis, daug dirbti, nenuvilti savo mylimų žmonių ir pateisinti jų lūkesčius.
Panevėžio vaikų ir jaunimo liaudies teatras ,,Drevinukas“. Kaip vyko vaikų ir
jaunuolių atranka į teatro studiją? Koks buvo teatro repertuaras? Kas buvo gerieji ir talentingi teatro bičiuliai?
Noras tobulėti, išbandyti savo kaip režisierės kūrybinius gebėjimus, įgyvendinti vaikų svajones tapti tikrais aktoriais, paskatino siekti Liaudies teatro vardo. Tai buvo graži nepaprasto nuotykio vizija, į kurią nėrėme stačia galva nesvarstydami. Tuo metu kolektyvą lankė 36 vaikai, mažiausieji buvo šešerių metukų. Lengva nebuvo, tris metus iš eilės reikėjo dalyvauti respublikiniuose dramos kolektyvų konkursuose ir pelnyti prizines vietas. Vėliau, tapus kandidatais, dviejų metų bėgyje reikėjo sudarytai komisijai parodyti tris spektaklius, kurie turėjo būti tinkamai įvertinti.