Draugai mane mėgo, nes su manimi kartu būdavo įdomu ir smagu. Gal tai ir buvo mano pirmieji žingsniai link scenos meno? Kiek tik save pamenu nuo ankstyvos vaikystės, vis rengdavau spektaklius. Būdama keturių metukų iš kėdžių su draugais sudėdavome kažką panašaus į teatro sceną. Įlindę į spintas apsirengdavome mamos suknelėmis, tėčio rūbais ir vaidindavome apie gyvūnėlių ganymus, vestuves, kaimynų gyvenimą, apie viską, ką matėme aplink. Būdama pirmokė su draugais surengiau spektaklį, į kurį pakvietėme beveik visus Tytuvėnų miestelio gyventojus. Apie ką buvo spektaklis nepamenu, bet žiūrovų sulaukėme gausaus būrio. Ypač patikdavo, kai visi plodavo man.
Vaikystėje turėjau ir kitų pomėgių: piešiau, lipdžiau iš molio įvairius žvėrelius, žmones. Vien paukštelių buvau šimtus prilipdžiusi. Mokytojai pastebėjo mano gebėjimą ir skatino kurti. Teko dalyvauti ne viename dailiojo skaitymo konkurse, kur laimėdavau prizines vietas. Gyvenimas – nesibaigianti virtinė įvykių, reiškinių, vardų, pokyčių. Vieni pamažėl tolsta užmarštin, kiti užima jų vietą. Amžina ir nesustabdoma laiko tėkmė…
Dirbote Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos Panevėžio tarprajoninių kultūros namų renginių režisiere. Kuo Jums šios pareigos buvo svarbios ir reikšmingos? Kokius statėte spektaklius?
1976 metais atvykau į Panevėžio miestą ir įsidarbinau Cukraus fabriko klubo vedėjos pareigose. Ten dirbdama susipažinau su Panevėžio miestu, jo ypatybėmis, kultūros darbuotojais. Darbas buvo kaip ir visose kultūrinėse įstaigose: renginių organizavimas, įvairūs konkursai, koncertinės išvykos, planai ir ataskaitos.
Aklųjų ir silpnaregių įmonėje (dabar LAD Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų
centras, Staniūnų g. Nr. 66) įkūriau du dramos kolektyvus – vaikų ir suaugusių. Su vaikais pastatėme: R.Kaškausko ,,Kai vėl atskris drugelis“, V.Palčinskaitės ,,Spyruoklinis kareivėlis”, inscenizaciją pagal J.Marcinkevičiaus ,,Voro vestuvės”.
Kolektyvą lankė darbuotojų ir mikrorajono vaikai. Dalyvavome įvairiuose
konkursuose. Sekėsi labai gerai, pelnėme prizines vietas. Vaikai, kaip ir visur kitur buvo smalsūs, energingi, darbštūs atsidavę kūrybai, išradingi ir gabūs.
Suaugusiųjų kolektyve dalyvavo jauni žmonės, kurie mėgo teatrą, nežiūrint jų atsakingų pareigų, didelio darbo krūvio buvo pasišventę scenai. Pastatėme keletą spektaklių – V.Šulcaitės ,,Raganos”, K.Sajos ,,Mediniai balandžiai”, literatūrinę kompoziciją ,,Viršum mažos širdies”.
Savo spektaklius rodėme Panevėžio miesto gyventojams, dalyvavome įvairiuose
konkursuose (taip pat ir respublikiniuose), atstovavome savo miestą kultūros dienose kituose miestuose, miesteliuose, kaimo vietovėse bei užsienyje. Kolektyvas buvo pastebėtas ir už gerą kūrybinę veiklą skatintas ekskursija į Gruziją.
Su kitais tiek klubo, tiek bibliotekos, tiek kombinato darbuotojais dirbti buvo
malonu. Geri tarpusavio santykiai sukūrė šiltą bendravimo ir bendradarbiavimo
atmosferą, kas ypatingai buvo svarbu siekiant geresnių santykių.