Darbų parodoje ,,Tarp žemės ir dangaus“ yra ŽMOGUS. ŽEMĖ yra jo laikinoji erdvė, vieta, kurioje jis atlieka jam skirtą misiją. ŽEMĖ – tai augmenija, gyvūnija, vandenys, kalnai, lygumos, smėlynai, pelkės ir visa, kas sukasi amžinu gamtos ciklu – pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Taip šiuo amžinu ciklu sukasi ir mano dienos, sklidinos atradimų ir praradimų, gyvenant nuostabiame Lietuvos kampelyje – Kriaunose, tarp nuostabių žmonių, nesižvalgant atgal, lankant sūnaus Ryčio kapą, rymant ties mėlynaisiais Sartais, klaidžiojant po Dusetų senąją girią, liūdint ir džiaugiantis savo šeimos aplinkoje.
Kada gimė Jūsų potraukis teatrui, literatūrai, muzikai?
Sakoma, kad viską, ką žmogus turi gražiausia, atsineša iš vaikystės. Mano basakojė vaikystė, kvepianti jurginais, čiobreliais ir žemuogėmis prabėgo Šiaulėnų miestelyje (Radviliškio raj.). Su meile prisimenu savo pačius artimiausius: mamą, tėtį, seseris – Genutę, Onutę ir Danutę, didelį pulką dėdžių ir dėdienių, pusbrolių ir pusseserių.
Pamenu rasotus rytmečius, kaip mano babytė, paėmusi mane už rankos, vesdavosi į pievas skinti vaistažoles, į miškus – grybauti, į Sulinkių pelkę – rinkti mėlynes, girtuokles, spanguoles ir bruknes, prie Šiaulės kalno – žemuoges. Kad kelias neprailgtų, sekdavo pasakas, pasakodavo legendas apie nuskendusius varpus, bažnyčias, Šiaulės kalną, apie visokius, stebuklingus nutikimus, kuriuos geriems ir blogiems žmonėms paspęsdavę velniai, apie užkeiktus pinigus ir magiškas augalų galias.
Mano mamytė kalbėjo gražia ir taisyklinga lietuvių kalba, labai mėgo skaityti,
namuose turėjo didelę knygų biblioteką. Aš turėjau gerą atmintį. Mamytės pamokyta, būdama dar penkerių metų, deklamavau mintinai eilėraščius, sekiau pasakas. Iki šiol manyje gyvas tas kalbos grožio pajautimas ir laki vaizduotė: deklamuoju Salomėjos Nėries ,,Sigutę”, o prieš akis regiu pilką akmenį, mišką, medžių guotą… Jaučiu, tarsi kalba turėtų spalvą ir kvapą.
Tėtis turėjo, kaip žmonės sakydavo, auksines rankas. Jis buvo stalius ir dailidė: statė namus, mūrijo krosnis, gamindavo langus, duris, baldus. Dar ir dabar Šiaulėnų miestelyje yra jo statytų senovinių gryčių. Mes, galima sakyti, augome „ant varstoto“ – stebėdavome tėčio darbus, tvarkydavome taip vadinamą „staliarnę”, rūšiuodavome vinis, iš kaladėlių dėliodavome namelius. Tėtis turėjo ir didelį humoro jausmą. Atėjus svečiams užkeldavo mane ant taburetės ir prašydavo jiems padainuoti. Man patikdavo toks dėmesys ir aš plėšdavau dainas iš visos gerklės…kad ir šią – ,,Tėvas veža šienelį/kir vir va/, pasikinkęs oželį,/ kir vir va/. / Ek jupi, kir vir jupi,/ kir vir jupi, kajum ca,/kajum cajum turga pupa,/ kir vir jupi cajum ca“.
Buvau labai judri mergaitė, nuolatos kažką prasimanydavau. Tai surinkusi miestelio vaikus išsivesdavau juos uogauti į mišką, tai žvejoti prie upės, netgi į Šiluvą ieškoti akmens, ant kurio pasirodė mergelė Marija. Dažnai į namus parsinešdavau kačiuką ar šunelį iš gatvės, parsivesdavau ubagėlių, prie bažnyčios prašiusių išmaldos, virdavau jiems rūgštynių sriubą. Nei babytė, nei mama, nei tėtis manęs už tai nebardavo.