Į Indiją žmonės vyksta pasisemti vedų filosofijos, išmokti jogos praktikos. 2008 metais vykau susipažinti su nuostabiu kraštu – Indijos Goa valstija. Mačiau miestelių gatvėse būrius žmonių, spalvingas moteris su sariais, mačiau aikštėse karves, šerniukus, beždžiones, prie muziejų dramblius… Užuodžiau smilkalų ir aštraus maisto kvapą…
Gimė eilėraščių ciklas, iš patirtų susitikimų su vietos gyventojais:
ŽAIDIMAS /Imu juodaakio/berniuko rankelę./Delniuke/verdu košelę:/ verdu, verdu košelę,/vaikai atsilošę -/tam daviau, tam daviau.../Lenkiu pirštelius/ ir sakau – tam nebeliko.../Vir, vir pelytė/ vandenėlio nešti.../Kutenu pažastėlį...- /Berniukas juokiasi,/mamytė stebi ir šypsosi./...Baltaodė žaidžia/su jos sūneliu.../.
GATVĖJE KARVĖS/ – Mane klausė/–Ar Indijoje/–gatvėmis vaikšto karvės?-/ Atsakiau,/Vaikšto/Tokios didelės, baltos, kuprotos/ tokios nedidelės, rausvos ir švarios/ Juodmargės vaikšto.../Pavargusios gula ilsėtis/prie kelio, mokyklos kieme/ užsuka į skverą.../Vis tarp žmonių ir mašinų.../Žmogaus ir gyvūnijos harmonija/.
ŽUVIENĖ /Gatvelėje/ – šalia gražių namų,/palmių giraitėje/ matau/ namelį/suręstą iš palmių šakų./Apvalų iš akmenų/ luitų sudėtą žemą/ –platų/ šulinį,/ –ir šeimininkus - /antrokėlę/ jos mamą ir tėvą/. Sveikinu/ Kviečia užeiti į vidų./Troboje nė lovos, nė kėdės,/ tačiau ant ,,sienos“ kabo/ Švč. Mergelės Marijos paveikslas./ Vyras skelia kokoso riešutą - / –duoda gerti./Juk karšta diena./Prašo minutei pasilikti-/žuvienė baigia virti/.
2017 m. kelionė į Indijos šiaurinę dalį ir pietus – Džaipuras – Agra, Varanasis, Kačis-Alepėjus, Tadž Mahalo mauzoliejus – ypač įspūdinga.
Sutelkiau dėmesį į miestų ir miestelių aplinką, pastatus, aikštes, muziejuje – parengtas ekspozicijas bei darbuotojus, gatvėse prekeivius bei žmonių neatskiriamus palydovus – gyvūnus… Kvėpavau karšto oro gūsius… Nustebau, kokia didelė moterų rūbų – sarių – spalvų ir raštų įvairovė. Vėjuje plazdėjo jų gėlėtas šilkas…plaukė gatve lyg spalvoti drugeliai… Užsukau į miestelio rūbų parduotuvę… Žiūriu, sarį besimatuojanti lietuvaitė… Nepirko…
Greit bėgo dienos. Plaukiau Gangos upe ir Keralos kanalais. Vanduo, vanduo…susisiekimas tik valtele. Sužinojau, kad šalyje vyksta rinkimai į vietos valdžią. Mačiau gatvėje iškabintus plakatus. Atkreipiau dėmesį į reklamą…,,draugo Lenino portretą“, fotografavau. Tai bent tau…
Prie jūros sutikau vienintelę prekeivę. Buvome dviese. Purškė lietus. Smulkutė moteris, pavargusi nuo saulės, vėjo ir lietaus, siūlė pirkti papuošalus. Priėjau arčiau, rankomis liečiau, kilnojau… Gal rasiu tinkamą… Išsirinkau vyšninės spalvos smulkių karoliukų vėrinį, neklausiau kiek kainuoja, daviau dešimt JAV dolerių… Moteris pasiūlė ir juodos spalvos tokį pat vėrinį… Pirkau, ir vėl mokėjau dešimt dolerių…prekeivė puolė bučiuoti mano rankas… Galvą lingavo, suprask, ji per visą gyvenimą nėra gavusi tiek pinigų… Papuošiau kaklą vėriniais.
