Kultūros centro darbuotojas p. Alfridas, atvykęs automobiliu, tolokai vežė link rūmų, Nepriklausomybės al. Nr. 25. N. Akmenės kultūros rūmai, pastatyti 1958 m., akį traukė savo pastato baltumu, švara. Arčiau gatvės skverelyje, puikavosi žmogaus dydžio skulptūra ,,Darbininkas“, 1958m. (skulptorius Jonas Vasilevičius) – ,,kaip pagarbos ženklas Cemento gamyklos darbininkams“.
Kultūros centro pastato įėjimą puošė didingos aštuonios kolonos, dvejos durys,
langai, o žvelgiant į viršų, antro aukšto sienų ovalinėse nišose pastatytos dviejų
metrų aukščio jaunuolių figūros: iš kairės – ,,Lietuvaitė“, skulptorius K.Kisielis, iš dešinės – ,,Šokėjas“, skulptorius Gediminas Jokūbonis. Baltai dažytos rūmų sienos susiliejo su baltos spalvos figūromis.
Pono Alfrido lydima įžengiau į rūmus. Susipažinau su p. direktore Edita Daniela
Statkiene, jauna, aukšta, liekna moterimi. Įteikiau knygą. Pasikeitėme dovanomis. Atminimui fotografavau sovietinio paveldo rūmų interjerą. Jis įspūdingas. Erdvų foje puošia kolonos, didingi šviestuvai, languose vitražai, sienose – dail. Irenos Žebenkienės freskos – ,,Darbas“ ir ,,Pasitarimas“, ,,vaizduojančios tikroviškus Cemento gamyklos darbininkus“… Tenka apgailestauti, kad vitražų ir freskos ,,Šokėjai“, dailininkų pavardžių nepavyko rasti.
Rūmuose vyksta renginiai, užimtumas pilnas, – sakė direktorė. Mačiau, kaip šios dienos popietę į rūmų puošnią Teatro salę su balkonu gausiai
rinkosi Akmenės kultūros ir savivaldos specialistai.
Viešnagė baigėsi. Laikas į autobusų stotį. Ponas Alfridas vežė mane link autobusų stoties, prasukęs automobilį pro Cemento gamyklos pastatus, kur stūksojo trys didingi kaminai, pagal tvorą supiltų kalkmenio krūvos.
Iki, sakau, mieli sutikti žmonės.