Minint gyd. J.L. Petkevičiaus 100-ąsias gimimo metines, prof. P. Avižonis rašė, kad gydytojas visada ir visur stengdavosi šviesti liaudį, būti jos kelrodžiu. Jis nepaliaujamai ragino kaimiečius naikinti dūmines gryčias, kalti joms didesnius langus, kasti griovius gatvės pašaliais, kad ,,liūties kūdra nesimaišytų su gatvės purvais ir nesiveltų ant kojų“. Ne vienam vargšui ligoniui veltui teikė vaistus, kartais įduodavo net pinigų pienui ar duonai nusipirkti. ,,Ligonius žiūrėdavo jis niekuomet nepaisydamas, ar gaus iš jo kiek, ar ne: ligoniai buvo jam visi lygūs, tiek ponai, tiek ubagai. Dėl visų šitų priežasčių ligonių pas daktarą J.L. Petkevičių visada būdavo pilnas kermošius“. Daktaro terapijos priemonės pateisino dėsnį, kad ,,ne tik svarbu, kas pacientui duodama, kiek svarbu, kas duoda“.
Gimtadienio proga gyd. Š. Meras prisiminė, kad J. L. Petkevičius, jau būdamas per 60 metų, aktyviai domėjosi naujais tyrinėjimo ir gydymo būdais, šaukdavo gydytojų suvažiavimus, rūpinosi kolegų kvalifikacija, rodydavo jiems naujus medicinos žurnalus, naujai įsigytus medicinos instrumentus.,,Jo gabumai nustatyti diagnozę plaukė, be kita ko, ir iš jo ypatingo pastabumo. Užtekdavo jam pažiūrėti į nuogintą ligonio kūną, į krūtinės sudėjimą, kvėpavimo būdą, pilvo formą – ir jis be niekur nieko rodydavo, ar plaučiai nesveiki, ar pilvo organuose liga, ir nurodydavo ligos vietą. Vidurių šiltinę pažinodavo tik įėjęs į ligonio kambarį. Literatūroje kalbama, kad šiltine sergantys turi ypatingą kvapą. Petkevičius, matyt, juto tą kvapą. Jis sakydavo: ,,Matai, jau man blogai darosi, tuoj vemsiu“. Daktaras niekuomet nesitenkino vien ligonių žiūrėjimu ir recepto rašymu“ padrąsinęs ligonį ir įkvėpęs viltį, kreipdavosi į ligonio slaugytojus. Aiškindavo jiems ligos esmę, duodavo patarimų. Visur ir visada jautėsi atsidavimas, meilumas ligoniui, noras jam padėti. Gydytoją gerbė ligoninės personalas, ligoniai“.
Daktaras Jonas Leonas Petkevičius buvo vienas iš tų įdealistų gydytojų, kuris ne pelno ieškojo, o žmonėms tarnavo. Tariant gydytojo Š. Mero žodžiais, buvo ,,tikras Lietuvos liaudies gydytojas“.
Apybraiža parengta 1992 m.