Gyd. L. Petkevičius buvo beveik visiškas abstinentas, sveikas ir tvirtas vyras. Tik sulaukęs gilios senatvės, susirgo inkstų akmenlige, pradėjo blogai girdėti ir matyti. Dėl to negalėjo knygų skaityti, o ir kitam garsiai skaitant, sunkiai begalėjo išgirsti. Tik viena rašytoja Žemaitė, kuri turėjo stipriausią balsą ir sveikus plaučius, sugebėdavo kasdien po dvi valandas ir daugiau skaityti ligoniui tiek stipriu balsu, jog gana gerai jo buvo girdima ir suprantama.
Įsitraukus Gabrielei į lietuvišką veiklą, šeimos pokyčiai virsdavo lietuviškos inteligentijos (P. Višinskis, A. Avižonis, A. Smetona, A. Bulotas ir kiti) suvažiavimas. Tėvas Petkevičius tam pritarė ir pats dalyvaudavo pokalbiuose, skatino dukrą kūrybinei veiklai.
Pablogėjus gydytojo Petkevičiaus sveikatai, regėjimui, namiškiai ragino gydytis. ,,Prikalbinėjamas, kad gydytųsi, ypač, kad sutiktų operuotis nuo akių kataraktos, ligonis ir klausyti nenorėjo. Nuobodžiaudamas išsigalvojo sergąs pūslės vėžiu“ ką tik suvalgydavęs, visą išvemdavęs… dėl smarkių skausmų viduriuose vaitodavęs… ir po 4 mėnesių tokios ligos tiek buvo suliesėjęs, jog iš tvirto, dikto vyro vieni kaulai tebelikę.
Aplankęs tuomet daktaras J. Basanavičius energingai užprotęstavęs prieš tokią klaidingą autodiagnozę ir pamokinęs namiškius, kokią dietą reikia taikyti, kad ligonio sveikata pagerėtų. Ir iš tikrųjų, nustačius atitinkamą dietą, ligonis pradėjo taisytis. Po dviejų mėnesių tokio gydymo ligonis jau tiek sustiprėjęs, jog galėjo atsikelti iš lovos ir pasiramstydamas lazdele net sodelyje pasivaikščioti“. Leonas Petkevičius, sulaukęs 84-erių metų amžiaus, susirgo senatvės liga – plaučių uždegimu ir 1909 m. rugsėjo 30 dieną mirė. Palaidotas Karpiškio dvaro kapinėse, ,,toj vietoj, kurią pats anksčiau buvo nusižiūrėjęs“.