Mintys po dokumentinio filmo peržiūros ,,IRENA“

Kartais istorija slypi ne vadovėliuose, o viso žmogaus gyvenime, viename likime, kuriame telpa visas laikotarpis – jo dramatiški pasirinkimai, labai stiprus žmogiškumas. Būten apie tai pasakoja dok. filmas ,,IRENA“. Tai pasakojimas apie moterį, kurios gyvenimas tapo liudijimu laikui. Apie žmogų, kuris atsidūrė istorijos kryžkelyje ir turėjo priimti sprendimus reikalaujančius drąsos ir vidinės stiprybės, tikėjimo tuo, kas teisinga.

Tai pasakojimas apie iškilią Lietuvos kultūros asmenybę – prof. IRENĄ VEISAITĘ (1928 – 2020), kurios gyvenimas – tarsi XX a. Europos istorijos atspindys. Dar vaikystėje patyrė Holokausto tragediją – prarado savo šeimą, tačiau pati stebuklingai išliko gyva. 1944 m. pavasarį ponia Stefanija Ladygienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo IRENĄ, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose.

Vėliau ji tapo literatūrologe, teatrologe ir kultūros žmogumi. Daugelį metų dirbo tam, kad skirtingų tautų ir kultūros žmonės galėtų kalbėtis, suprasti vieni kitus ir mokytis iš istorijos.

Nepaisant visų išbandymų IRENA visą gyvenimą išliko šviesus, atviras žmogus. Jos gyvenimo istorija – tai pasakojimas apie išgyvenimą, apie atmintį, bet kartu ir apie didžiulę vidinę stiprybę bei žmogiškumą.

Rekomednuoju žiūrėti šią nepaprastą kino istoriją ,,IRENA“, kurią sukūrė režisierė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Giedrė Žickytė.