Jūs pati tarsi liekate savo pačios knygų, jose aprašomų asmenybių šešėlyje. Kas paslėpta rašytojo istoriko darbo užkulisiuose? Ko juose daugiau – juodo darbo ar romantikos? Bent jau rutinos, tikiu, nėra.
Dažnai girdžiu šį klausimą. Istoriko profesinė pareiga domėtis ne tik praeitimi, bet ir ateitimi, be to, jaučiu atsakomybę už parašytą darbą, gerbiu savo knygų herojus. Žinoma – ilgas ir kruopštus dokumentinės medžiagos rinkimas. Dar ilgesnis darbas prie kompiuterio, o vėliau darbas su redaktore, knygos maketavimas ir kt. Svarbus darbo tęsinys – knygos pristatymas, susitikimas su skaitytojais, ne tik su panevėžiečiais, bet ir kitų miestų žmonėmis. Nesunku rašyti, nes motyvas stiprus – rašau pirmąsias knygas.
Žinau, kad medžiagą knygoms renkate ne tik Lietuvos archyvuose, bibliotekose. Gal sutiktumėte papasakoti, kur toks darbas yra nuvedęs?
Istorinio turinio knygose dominuoja dokumentika. Knygos sėkmė – kiek randi naujos, netyrinėtos medžiagos. Tada sau sakai: tau tai skirta. Džiaugiasi širdis. Niekai, kad kvėpuoji archyvų dulkėmis, senosios spaudos švino garais, vargina įgautas sinusitas. Grįžti į namus ir dirbi. Lietuvoje rinkti dokumentinę medžiagą tapo įprastu darbu, pažįstama aplinka. O štai pabūti JAV, Kalifornijoje, San Francisko universiteto Huverio instituto archyve net nesvajojau. Tai pirma ir neužmirštama kelionė ir dviejų mėnesių darbas archyve. Teko susipažinti, skaityti, daryti išrašus ir kopijas per 1000 raštų, raštelių lietuvių, prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis. Tai buvo sunkus ir atsakingas darbas. Čia ir dabar, nes antrąsyk nepakartosi. Dėkinga Karolinai Masiulytei-Paliulienei už šią kelionę.
Tokio darbo rezultatas – išleidau pirmąją knygą apie diplomatą Eduardą Turauską. Ilgai dirbau. Atsakomybė didžiulė ne tik prieš skaitytojus, bet ir prieš kolegas istorikus, istorijos profesorius. Knygą palankiai įvertino JAV Kongreso biblioteka, Stanfordo universiteto biblioteka, Šveicarijos nacionalinė biblioteka.