Projektas Panevėžio arenoje kurtas bendradarbiaujant su alaus darykla UAB ,,Kalnapilis – Tauro“ grupė. 2023 metų vasario 5 d. Panevėžio arenos fasadą papuošė naujas logotipas, ,,Kalnapilis“ tapo pagrindiniu rėmėju ir arenai buvo suteiktas naujas – ,,Kalnapilio“ – vardas. Minint šią progą buvo sumanyta pagyvinti arenos erdves ir ant vienos sienos nutapyti piešinį. Stilizuotame Panevėžio miesto peizaže atsirado ir panevėžiečiams atpažįstami statiniai, buvo nupiešta ir pati arena. Iš skirtingų pastatų lendančios rankos groja saksofonu, laiko mikrofonus, žaidžia krepšinį, piešia, tarp namų matyti ir spalvoti dviračiai… Arenoje vyksta įvairiausi renginiai, pradedant dviračių lenktynėmis, krepšinio varžybomis, baigiant muzikiniais koncertais, meno parodomis. Visa tai norėta simboliškai atspindėti piešinyje.
Kas paskatino ir įvertino Jūsų pirmuosius dailės piešinius – tėveliai, mokytojai ar draugai?
Piešti pradėjau labai anksti, berods dviejų ar trejų metų, ir tai man labai patiko. Tėveliai juokauja, kad piešinius reikėdavo skaičiuoti ne vienetais, o kilogramais. Gabumus pastebėjo ir mokytojos mokykloje, ir draugai. Įstojus į Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, tėvai nuvedė ir į Dailės mokyklą, kad susipažinčiau su skirtingomis meno kryptimis, patobulėčiau akademinio piešimo srityje.
Kada pradėjote lankyti Panevėžio dailės mokyklą? Kas įsimintino išliko iš Dailės mokyklos ( parengėte parodą, sulaukėte padėkos ir kt.) ?
Atrodo, taip seniai ėjau į Dailės mokyklą… Jei gerai pamenu, pradėjau ją lankyti 2000 -aisiais metais. Vienas įspūdingiausių atsiminimų iš Dailės mokyklos – kai pirmą kartą su bendraklasiais abstrakčiais piešiniais papuošėme kelias sienas. Mano klasės auklėtoja Diana Rudokienė suorganizavo mums kelių dienų praktiką tuo metu įrenginėjamame viešbutyje ,,Romantic”. Viešbutyje dirbo dailininkas, piešiniais dekoravęs viešbučio koridorius ir kambarius. Mums buvo leista išpiešti rodos, tris kambarius, buvome suskirstyti į grupeles po kelis vaikus. Mūsų grupelę palydėjo į mums paskirtą kambarį, atnešė maišą dažų ir tiesiog leido daryti ką norim. Neturėjome nei eskizo, nei idėjos, paišėme, kaip sakoma, ,,iš lempos”. Tapai stambesniu teptuku, tada smulkesniu, tuomet mentele, nepatinka, uždažai kažkurį plotą ir tapai ant viršaus… Buvo tokia juokinga situacija: kažkuriuo momentu supratome, kad beveik baigėsi dažai (taip, sunaudojome beveik visą maišą), nulėkėme pas dailininką paprašyti trūkstamų spalvų. O jis tiesiog nustėro ir tepasakė: ,,Kaip suprasti, dažai baigėsi? Man tiek dažų užtenka visą aukštą išpaišyti”. Pamenu, labai juokėmės. Taip pirmą kartą susipažinau su sienų tapyba. Jokio apdovanojimo už tai negavome, bet tai buvo mūsų vasaros praktikos dalis. Viešbučiui atsidarius buvome pakviesti apžiūrėti jau įrengtus kambarius, po to kavinėje mus pavaišino sultimis.