Iškilo klausimas – kaip toliau gyventi? Klausimą padėjo išspręsti jauna pedagogė, skvarbių akių, graži, inteligentiška, ketveriais metais jaunesnė vilnietė Teresė Vaškevič, tapusi Vytauto Čekanausko žmona.
Šeima augino dukrą Moniką. Arch. Vytautas kūrė projektus, o Teresė dirbo pedagoginį darbą ( jos darbo stažas per 40 metų. Šių eilučių autorė buvo dėstytojos T. Čekanauskienės viena iš mokinių, kurios dėstoma meno istorijos pamoka paliko įsimintina – tai architektūros ir monumentaliosios skulptūros santykis su aplinka, gamta… Prabėgus ne vienam dešimtmečiui, Mokytoją sutikau tokia pat skvarbių akių, inteligentišką, nors jau mini 80 -ies metų jubiliejų).
Architekto V. Čekanausko pirmieji savarankiško darbo metai paženklinti gyvenamųjų namų (bendrabučių) projektų kūrimu. Ir čia į kūrybos versmę ateina benramokslis arch. Vytautas Brėdikis. Tiesiog puikus derinys, du vyrai, dvi asmenybės, dvigubai brandesni projektai, drąsiau dviems rungtis ir laimėti konkursuose…
Darna ir sutarimas. Sėkmė netrukus ateina – už parengtą Vilniaus miesto sporto salių projekto maketą 1958 metais paskirta III vieta. 1964 metais už Vilniaus miesto generalinio plano centrinę dalį laimėta II premija.1973 – 1974 metais didžiausią laimėjimą ir įvertinimą pelnė sukurtas Lazdynų, Viršuliškių, Karoliniškių gyvenamųjų namų projektas kartu būriu specialistų. Pasak arch. A. Mačiulio, šio projekto gimimui turėjo įtakos ir Teresė Čekanauskienė, kuri su vyru diskutavo, analizavo matytą Prancūzijos Tūlozos gyvenamojo rajono išplanavimo projektą. V. Čekanauskas daug kūrybos impulsų sėmėsi ir iš Suomijos architektų darbų, lankantis šioje šalyje. Projekto įgyvendinimo autoriams buvo paskirta Lenino literatūros, meno ir architektūros premija… Gerokai vėliau V. Čekanauskas kolegai A. Mačiuliui sakys, kad premija turėjo priklausyti Jam ir arch. Vytautui Brėdikiui, ir daugiau niekam…