Utenos kunigas, publicistas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919)

Kun. Pranas skaudžiai išgyveno  dėl Anapilin išėjusius kunigų, rašė jų atminimui nekrologus. Jam pačiam susirgus ir netikėtai greitai mirus, jo atminimui nekrologus parašė artimiausi bičiuliai – kun. J. Tumas – Vaižgantas, ir  Nuliūdęs draugas  (asmens pavardės nepavyko nustatyti).

Tad, manau verta  Nuliūdusio draugo atsisveikinimo žodį, publikuotą  Kaune leistame laikraštyje ,,Vienybė” ( 1919 05 23, Nr. 22, p. 174, 175), patekti šių dienų skaitytojui: ,,Utenos ligoninėje 24 gegužės (1919) mirė a. a. kunigas Pranas Turauskas, Utenos klebonas. Besislapstydamas nuo bolševikų po savo parapijos kaimus, nesiliaudamas pildyti savo kunigiškų pareigų peršalo, įgavo plaučių uždegimą ir atgabentas Utenos ligoninėn pasimirė, aprūpintas šv. Sakramentu.

A.a. kun. Pranas Turauskas buvo gimęs 1876 metais Endriejavo valsčiaus, Vieviržėnų parapijos Kiaulakių kaime. Mokslus ėjo Palangos progimnazijoje ir Žemaičių Dvasinėje Seminarijoje. Kuniguosna  įsišventė 1899 metais, taigi kunigu išbuvo lygiai 20 metų, Utenos gi klebonu prabuvo 6 metus.

A.a. kun. Pranciškus buvo vienas iš veikliausių mūsų vyskupijos kunigų, atsižymėjo aiškiu protu, sumoningumu, energija bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime. Sugebėjo gerai tvarkyti ir vesti draugijas, sakyti prakalbas, įdomiai rašinėti į laikraščius. Žodžiu sakant – buvo tai žmogus inteligentas, šios gadynės kunigas-veikėjas.

Gyvendamas Vieviržėnuose ant pat Prūsų rubežiaus gabendavo Lietuvon lietuviškas knygas, kol jos buvo Lietuvoje draudžiamos, platino ,,Tėvynės sargą” talpindamas jame nemažai visokių žinelių. Už lietuviškas knygas turėjo nemalonumų nuo rusų policijos ir čiabuvių išgamų, pagaliaus atsidūrė antrame Lietuvos gale prie Dauguvos, Ilūkštos ir Elerno parapijose. Patekęs paskui Kaunan prie Karmelytų bažnyčios visas savo karštos sielos spėkas padėjo organizavimui lietuvių darbininkų juozapiečių draugijos, kurią sutvarkė pavyzdingai ir vedė per trejetą metų nuolat kovodamas su lenkintojų riaušėmis ir socialistų pinklėmis. Taipogi ant jo pečių buvo suversta Šančių ,,Blaivybės” ir ,,Saulės” skyriai. Toksai įtemptas visuomeniškas darbas ir nemalonumai parapijoj iš priežasties nuolatinių rietenų ir užpuldinėjimų lenkų ant lietuvių suardė a. a. kun. Prano sveikatą ir įvarė širdies ligą, nuo kurios šiek tiek pasigydęs užsienyje, išvažiavo klebonauti Utenon 1913 metais. Čia pirmiausia buvo buvęs kamendorium, todėl parapijonys priėmė naują klebonėlį su džiaugsmu ir jam vedant ėmė krutėti, steigdami katalikiškas draugijas, brolijas, skaityti laikraščius, knygas. Atsirado vartotojų draugija, knygynas; liaudies namuose, pastatytuose dar a.a. klebono Švotelio, buvo daromi susirinkimai, paskaitos. Parapijos gyvenimas išrodė kaip puikūs rugiai pavasarį. Bet užėjo karas, viską ėmė griūti, irti, tačiau a. a. kun.  Pranas nepabūgo karo baisenybių, nepabėgo nuo savo bažnyčios, per tatai ir žmonės beveik visi savo vietose pasiliko. Iškentėjęs rusų kariuomenės užplūdimą, pateko dar sunkesnion vokiečių priespaudon. Iš klebonijos gavo išsinešti ir turėjo apsigyventi miestelyje menkoje grytelėje. Bet ir čia nenustojo darbuotis, ramindamas įbaugintus ir nuvargintus savo parapijiečius, nenustojo veikti parapijoje, įsteigęs su pagalba keletos prakilnesnių asmenų Utenos miestelyje progimnaziją, kuriai sekės labai gerai. Mokinių buvo prisirinkę iki 300, bet užsigriovę bolševikai galutinai sunaikino visus a. a. kun. Prano darbus, suardė katalikų draugijas, sukvailino ir į niekus pavertė kai kuriuo iš jojo pralavinto jaunimo. Ir tatai buvo skaudžiausias smūgis jautriai a.a. kun. Pr. širdžiai. Pastaruoju laiku atėjūnai bolševikai tykojo sugauti a. a. klebiną Pr. Turauską ir išsivežti su savim kaipo uždelininką. Čiabuviai cicilikėliai padėdami bolševikams, valkiojos klebonijos palangėmis, kad nepabėgtų jųjų auka. Todėl a. a. kun. Pranas persirėdęs gavo bėgti iš klebonijos ir pasislėpė parapijoje, gyvendamas kur dieną ir naktį visgi nenustodamas pildyt savo kunigiškų pareigų. Žmonės labai sirgo šiltinėmis, prisieidavo vienam pačiam ( nes kamendoriaus nebuvo) kasdien aprūpint po keliolika ligonių ir suvažinėti po keletą mylių. Vis tat galutinai sunaikino neperstiprią a. a. kun. Prano sveikatą: atsinaujino senoji širdies liga, pagaliau prisidėjo plaučių uždegimas ir nulaužė gero ganytojo gyvybės kamieną pačiame tvirtume, einant 43-čius metus… Žemaičių vyskupija nustojo veiklaus, prakilnios dvasios kunigo, lietuvių visuomenė stambios inteligentiškos pajiegos, Lietuvos tėvynė-krašto savo mylėtojo.

Atsakymas už nukamuotą ir pirm laiko kapan įvarytą a. a. kun. Praną Turauską krinta, visu pirma ant galvų tų išgamų, kurie tyčiomis ardė katalikišką veikimą savo klebono, kurstė prieš jį nesubrendusius pusbernelius ir buvo pasirengę jį išduoti į rankas svetimų barbarų atėjūnų. Lietuvių visuomenė su laiku atsiruokuos su visais tais išgamomis…

Dabar gi ilsėkis tvirtas Kristaus karininke toje žemėje, kurią taip karštai buvai numylėjęs ir kuris pilno išliuosavimo nelemta tau buvo sulaukti! Tesuteikia tau Aukščiausias tą ramybę, kurios kariaudamas už jo tiesą nerasdavai šioje ašarų pakalnėje!  Nuliūdęs Draugas“.