Pasak Kazimiero Kisielio, jam prieš akis taip ir matyti einantis mokytojas šviesiu kostiumu pažliugusiu keliu. Koks kontrastas – purvas kelyje, o žmogus eina baltu kostiumu…balta figūra. Viengungis mokytojas mokiniams buvo griežtas. Pavyzdžiui, nepaklusnius vaikus mušdavo liniuote per rankas. O mažąjį judrų Kazimierą, dar ne mokinuką, o tik atėjusį su broliu į klasę pamokose dalyvauti, nubaudė visam gyvenimui – sužalojo nosį. Kaip šiandien Kisielis mena, kad tuo metu mokytojas žiūrėdamas į akis nosį skaudžiai spaudė…
Išlaužų kaimo mokyklėlę perkėlus į Žižmius, Kazimieras mokėsi šioje mokykloje. Mokytojas J.Stasiukaitis buvo iškeltas mokytojauti į Leną (iš K.Kisielio atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2005 07 12, Vilniuje).
Sodiečiai didžiavosi kalviu Jonu Mykolaičiu, kuris gerai išmanė ne tik savo amatą, bet kaimynams leido klausyti radijo žinių, ypač karo metu. Išlaužų kaimas turėjo savo gydytoją – Bronių Stasiukaitį. Turėjo pribuvėją – Riselienę, kuri pirmoji buvo prie gimdyvės. Išlaužų kaimas bažnytėlės neturėjo. Tačiau, pasak Janinos Barzdienės – savo kunigėlį kaimas turėjo. Į Išlaužų kaimą dažnai raitas ant žirgo atjodavo jaunas kunigas Ulickas aplankyti savo sesers, gyvenančios Išlaužuose. Jis ir tapo savu. Kaimas turėjo savas kapinaites, kurios išliko iki šių dienų ir primena, kad čia buvo gyvenvietė. K. Kisielis pasakojo, kad kapinaitės buvo pavyzdingos, nors ir nedidelės. Kapinėse augo eglės, pušys, kurių šakas rudenį sodiečiai nukabinėdavo varpeliais. Vėjui papūtus varpeliai skambėjo… skambėjo taip liūdnai… net šiurpai per nugarą ėjo… Vaikams tada eiti pro kapines buvo baisu ir nejauku… net ir arkliai baidėsi…(iš K.Kisielio atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2004 07 25, Vilniuje).
Motina Ona Jarmulkaitė-Kisielienė buvo kilusi nuo Debikonių kaimo, greta Išlaužų kaimo. Jarmulkos augino keturias dukras ir sūnų. Turėjo 18 ha žemės. Nuo mažų dienų Ona išmoko dailiai austi, megzti. Turėjo potraukį siuvimui. Tad tėvai leido dukrą mokytis pas patyrusią siuvėją. Nupirko rankinę siuvamąją mašiną ,,Singer“, kuri tarnavo iki gilios senatvės. Ona Kisielienė siuvo lengvus rūbus ( paltus, vatinukus siuvo kaimo kriaučius). Suknelėms medžiagas pirko Pagirių miestelyje. Motina turėjo savo grožio supratimą. Pasak Janinos Barzdienės, josios motulė dažnai dukroms sakė savo nuomonę. Pavyzdžiui, šios moters dailiai pasiūti rūbai, o va, šitos negražiai pasiūti… Leidžiant dukras prie pirmos komunijos, mama pasiuvo ypatingai gražias sukneles. Jos buvo gausiai ,,rauktos” (iš Janinos Barzdienės atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2004 01 11, Panevėžyje). Motina Ona Kisielienė buvo puiki audėja. Audė margaspalves lovatieses iš lino ir medvilnės, baltą lininį audeklą patalynei, apatiniams drabužiams. Motina, naktį sugalvojusi audinio raštą, jo nepamiršdavo visą dieną. Pavakary, kai dienos tapdavo ilgesnės ir ūkiškų darbų sumažėdavo, sėdusi į stakles, be jokio piešinio išausdavo sugalvotą raštą. Siūlus dažė įvairiomis spalvomis. Linų pluošto pirkti nereikėjo. Jo pakankamai patys užsiaugindavo. Prie linų verpimo mama sodino savo dukras. Šešių vaikų motina Ona Kisielienė buvo vidutinio ūgio moteris. Popilnė. Mėlynakė. Josios galvą puošė dvi ilgos ir storos kasos sudėtos aplink galvą. Plaukus šukavo skyrium į šonus. Mėgo ant galvos rištis tik šviesios spalvos skareles. Jų turėjo daug ir įvairių. Jas rišosi stropiai ir ilgai. Pasak dukrų, tėvas dažnai sakydavo: ,,Motina visą valandą prie veidrodžio stovės”. Motulė rūpinosi ne tik savo, bet ir šeimos narių išvaizda. Švarkelius apžiūrėdavo, ranka brukšteldavo per pečius… Žiūrėjo, kad į kelią išeitų tvarkingi. Ona Kisielienė buvo sodžiaus dainininkė. Vedančioji buvo. Aukštu (plonu) balsu giedojo, dainavo. Mėgo dainuoti iki gilios senatvės (mirė sulaukusi per 90 metų). Janina Barzdienė išdainavo motinos pamėgtos dainos eilutę: ,,Saulė leidos už klonių, o man vienai ilgu, neramu”… Adėlė Kisielytė-Skapienė prisiminė mamos mėgstamą dainą ,,Čiulba ulba, paukšteliai”. Dainas, giesmes vedė Ona, o jai pritarė visi mokantys dainuoti ar giedoti. Motina buvo gera ne tik savo vyrui, bet savo vaikams. Pasak Adėlės Skapienės, mama nė vieno vaiko neišleido tarnauti svetimiems. Savo atžalų niekada bebarė ir nemušė. Sakydavo: ,,Ką žmonės pasakys?” arba ,,O, kaip taip, manęs neklausot” (iš Adėlės Skapienės atsiminimų, J.V.Čiplytės užrašytų 2004 01 14, Vilniuje). Va, taip auklėjo. Skatino dirbti prie ūkio darbų. Gal kiek atlaidesnė buvo sūnui Kaziukui.