Dailininkas Adolfas Valeška – bažnytinio meno muziejaus įkūrėjęs Kaune, Vilniuje, Čikagoje

Dailės ekspertė Ramutė Rachlevičiūtė rašo, kad  dailininkas Adolfas Valeška nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą. Buvo vėtrų ir audrų blaškomas šiapus ir anapus Atlanto, tad nepakankamai žinomas, pripažintas ir vertinamas. Kai Vilniaus jaunieji galerininkai,  meno kolekcionieriai suskubo kalbėti, rašyti apie žymų menininką, 2012 ir 2013 metais Vilniuje ,,Juškos galerijoje“ ir ,,Laiptų galerijoje“ buvo atidarytos vitražo projekto ir tapybos darbų ekspozicijos. Ramutė Rachlevičiūtė išleido parodų katalogą.

2019- ieji – dailininko 115 -osios gimimo metinės. Tad ta proga  fragmentiškai prisiminkime jo mokslo, kūrybos metus, visuomeninę veiklą, Bažnytinio meno muziejaus steigimo rūpesčius ir kt.

Adolfas Valeška gimė 1904 metų kovo 15 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Manoma, apie 1917 m. Adolfas su miestiečiais pasitraukė į Voronežą, mokėsi Komercijos mokykloje ir laisvalaikiu pradėjo piešti. Jam sekėsi, todėl buvo įvertintas – priimtas į talką kurti teatro dekoracijų. Susidarius sąlygoms grįžti į Lietuvą – nedelsiant grįžo. Apsigyveno Kaune, buvo priimtas į Juozo Vaičkaus skrajojantį teatrą, kūrė dekoracijas ir, žinoma, siekė mokslo. 1921 metais pradėjo lankyti Justino Vienožinskio piešimo kursus, kurie buvo  perorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Studijavo tapybą ir architektūrą. Paskatintas dėstytojų, pradėjo rinkti senienas, meno dirbinius, tautodailės darbus, domėtis bažnytinio meno dirbiniais ir kt. Surinktus eksponatus dovanojo Kauno M. K. Čiurlionio galerijai.

1928 metais baigęs dailės studijas pasijuto tvirtas ir kupinas entuziazmo, subūrė dailininkus į Nepriklausomųjų dailininkų draugiją.  Jo iškeltas devizas: ,,Mes ieškome originalių ir tautinių kūrybos kelių.(…) Pasiliekame laisvę kiekvienas keliauti savo individualiu keliu“ (O. Mažeikienė, 2018, p. 93).   Grįžęs iš stažuočių  Berlyne, Romoje, Paryžiuje, intensyviai pradėjo tapyti peizažus, natiurmortus, net ir žymių žmonių portretus.

A.Valeškos tapybos darbas “Juozas Keliuotis”. Drobė, aliejus. 1937 m.

Taip įamžino žurnalistą J. Keliuotį, dailininką V. Vizgirdą, rašytoją J. Grušą ir kt. Didelę darbų nišą rado kurdamas bažnyčių interjerus. Iš pirmųjų darbų pažymėti Kauno Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčios, Dievo Kūno bažnyčios dekoravimai.