Apie menininką, pasitraukusį į Vakarus, vėliau į JAV, kalbėti ir rašyti, o jau labiau rengti dailininko darbų parodas XX a. 5 – 8 dešimt. buvo netoleruojamas reiškinys. Todėl užaugo nauja karta, kuri menkai ką žinojo apie dailininką Adolfą Valešką, jo kūrybą, Kaune įsteigtą bažnytinio meno muziejų, vitražo projektus, skirtus bažnyčios interjerui, ir kt. Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai – 1980 metais Lietuvą pasiekė JAV leidžiamas žurnalas ,,Aidai“, kuriame buvo rašoma apie Čikagoje gyvenantį dailininką Adolfą Valešką 75-tojo gimtadienio proga.
1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas – 1994 metų gegužės 11 d. A.Valeška mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų.
Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje netikėtai suradau menkai tyrinėtą didelės apimties dokumentų rinkinį, atspindintį Lietuvos katalikų ir pasaulietinės spaudos raidą nuo 1832 iki 1935 metų.
Tyrinėjant fondo dokumentus, paaiškėjo šio rinkinio sudarymo priežastis: 1935 m. Lietuva sulaukė iš Vatikano kvietimo 1936 m. dalyvauti Pasaulinės katalikų spaudos parodoje. Šis kvietimas buvo priimtas, teigiant, kad ,,mūsų tautai ir kraštui yra gyvo reikalo reprezentuoti tarptautinėje manifestacijoje“. Įgyvendinant šį projektą, t. y. įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas sudarė organizacinį komitetą: pirmininkas prelatas kun. Adomas Dambrauskas -Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas Kauno kunigų seminarijos rektorius dr. doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius dr. kun. Juozas Leimonas.
Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino
vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas
spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos
mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro
pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip
Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus
teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.
Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos
ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje,
Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi
kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo
panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti
parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes
buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko
nepamirštos iki mūsų dienų.
Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).
Istoriko aistra – tyrinėti įvykius, dokumentuoti faktus. Su vienu iškiliu faktu ir noriu pasidalinti. Prieš 125 metus pasaulį apskriejo žinia, garsinanti Lietuvą. Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 metais laikraščio ,,Tėvynės sargas“ ( Nr. 2, p. 2) straipsnyje ,,Viso svieto paroda Paryžiuje“ rašo, kad numatoma 1900 metais Paryžiuje surengti III pasaulinę parodą, o joje žada dalyvauti ir Lietuva. Ir sušunka: ,,Sviete tu margas, ko ten nebus!“.
Ir pratęsia, jog šioje parodoje demonstruojama viskas nuo pramonės, žemės ūkio gaminių ir produkcijos iki meno kūrinių. Autorius nurodo, kad pasaulinės parodos rengiamos tikslingai: 1) pamokyti žmones, 2) sutraukti į vieną vietą pirkėjus, 3) parodos turi būti didelės, nes jas gausiai lankys žmonės iš viso pasaulio ir jos bus naudingos. Pasaulinė paroda buvo surengta 1889 m. Paryžiuje, skirta Eifelio (,,Tour Eiffel“) ,,iš gryno geležies padirbto aukščiausio iš viso svieto“ bokšto atidarymo proga. 1893 m. surengta Amerikoje, Čikagos mieste, ir susilaukė didelio pasisekimo. 1900 m. vyko Paryžiuje, specialiai tam pastatytuose Trokadero (Trocadero) rūmuose (Vaižgantas. Raštai, T. 6, Vilnius, 1995, p. 18).
1900 m.
pasaulinėje parodoje dalyvauti sukruto ir Lietuvos inteligentai. Puikiai
nujausdami iš carinės Rusijos valdininkų, paskirtų gubernatorių ir policijos
cenzūros pasekmes, ryžosi dideliam iššūkiui. Kun. J. Tumas ragino, kad į šį
organizacinį darbą turi įsitraukti žemaičiai, kiti fabrikantai, žvejų ir
bitininkų draugijos ir kt., nes parodoje Lietuva turi pasirodyti gerai, o ne
kaip apsileidęs kraštas. Ir klausia: ,,Ar leis parodą rengti maskoliškas
rėdas“? Kun. J. Tumas rašo, kad jau vienas panevėžietis sutinka parodoje rodyti
savo išradimą ,,perpetum mobile“.
2019 metais sukanka 100 –osios mirimo metinės, kai amžinybėn iškeliavo Utenos kunigas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919). Kun. P.Turausko visuomeninė veikla glaudžiai susieta su Lietuvos kultūros, švietimo, lietuviško rašto sklaida Utenoje. Ta proga verta prisiminti jo gyvenimą, pastoracinį darbą ir visuomeninę veiklą.
Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. 2-rojo dešimtmečio pabaigos kunigo Prano Turausko pastoracinė veikla glaudžiai susijusi su švietimu, kultūra. Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, knygnešys, publicistas, bendravęs su savo amžininkais kun. Adomu Dambrausku- Jakštu, Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais to meto inteligentais.
Kun. P. Turausko publicistiniai straipsniai buvo spausdinami to meto leidiniuose: ,,Kryžius”, ,,Nedieldienio skaitymai” ,,Šaltinis”, ,,Tėvynės sargas”, ,,Vilniaus žinios”, ,,Vilniaus balsas”, ,,Lietuvis”, ,,Lietuvių laikraštis ,,Viltis”, ,,Rygos garsas”. Savo rašinius kun. Pranas pasirašė slapyvardžiais: K. P.T; K.T.; Kun. P.T.; P.Tr ; Kun. P. Tur., Prancė; Argus. Kun.
P.Turauskas pasižymėjo didele erudicija, užsienio kalbų mokėjimu, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Laisvalaikiu gilino prancūzų, lenkų kalbas. Iš lenkų kalbos išvertė arkivyskupų Jozef Bilczewskij, Andrzej Sceptyckij kūrinių, pastarajo – ,,Sociališkąjį klausimą”, o 1911 m. išleido misterija ,,Betliejus stainelė”.
1917 m. buvo vienas iš 22 organizacinio komiteto nariu, kuris rūpinosi Lietuvos suvažiavimo (Vilniaus konferencijos, rugsėjo 18 n- 22 d.) sušaukimu, dalyvavo Tarybos posėdžiuose. Kun. P. Turauskas, kad ir kur būtų dirbęs – Raseiniuose, Veiviržėnuose, Elerne (Baltarusija) ir Alūkštoje (Ilūkstė, Latvija), Utenoje, Kaune, Mažeikiuose, ir sugrįžęs vėl į Uteną, paskutinę gyvenimo stotelę, visada pirma globojo silpnesnįjį, vargstantį žmogų, jaunimą skatino lavintis, mokytis, parūpino ne tik maldaknygių, bet ir pasaulinio turinio knygų.
Dokumentinė
monografija apie Eduardą Turauską, iškilų politikos, visuomenės veikėją, žinomą
diplomatą, nuolatinį Lietuvos delegatą prie Tautų Sąjungos, lemtingu Lietuvai
laikotarpiu ėjusį URM politikos departamento direktoriaus pareigas, dalyvavusį
,,sprendžiant visus pagrindinius užsienio politikos klausimus: 1939 m.
sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo, Vilniaus krašto sugrąžinimo ir kt.“
E.Turauskas sukaupė įspūdingą dokumentų, publikacijų archyvą, išsaugojo
,,vertingus istorinius liudijimus iš labiausiai komplikuoto Lietuvos istorijos
periodo“.
2016 m.
minimos E.Turausko 120-osios gimimo ir 50-osios mirties metinės.
2017 metų spalio 15 d. JAV, Lenkija ir Lietuva minės generolo, laisvės kovotojo Tado Kosciuškos 200-ąsias mirties metines. 2017-uosius Lenkija paskelbė Tado Kosciuškos metais. Laisvės sūnus bus pagerbtas ir Lietuvoje.
Renginiai vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Tam buvo tvirtas pagrindas – 2016 metais leidykla ,,Algimantas“ išleido Lietuvos diplomatės, ambasadorės Šveicarijoje istorikės Valentinos Zeitler knygą ,,Laisvės sūnus Tadas Kosciuška. Kovotojas už JAV, Lenkijos ir Lietuvos laisvę“. Panevėžio kraštiečių klubas ,,Tėviškė“ (pirmininkė gyd. H. Čiplienė) inicijavo projektą pagerbti Tado Kosciuškos atminimą.
Klubo ,,Tėviškė“ valdyba kvietė Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos prisidėti prie projekto – Vilniuje, T. Kosciuškos vardu pavadintoje gatvėje, Neries krantinėje, atidengti paminklinę lentą. Ta proga verta prisiminti svarbiausius T. Kosciuškos gyvenimo datas.
Gimė Tadas Lietuvos Brastos (buvusi LDK sudėtyje, dabartinėje Baltarusijoje) Kosavos miestelyje 1746 metų vasario 4 d. bajorų Teklės Rotomskos ir Liudviko Kosciuškos šeimoje. Mokėsi Varšuvos kadetų korpuse, gavęs iš karaliaus S.A. Poniatovskio stipendiją – Versalio karo akademijoje Paryžiuje, Bresto karo laivyno akademijoje. Įgijo karo inžinieriaus specialybę. 1774 metais grįžo į Lietuvą, o netrukus – Paryžių.
Atgimusi Lietuva atsimena savo krašto šviesuolius. Vienas iš jų – žymios visuomenės veikėjos, rašytojos, pedagogės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvas, gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Jo pasiaukojantis darbas, atidumas ligoniams, kolegoms gydytojams, pomėgis literatūrai negalėjo nepadaryti įtakos pirmagimei dukrai Gabrielei ir kitiems penkiems vaikams, visuomenei.
Jonas Leonas Petkevičius gimė 1828 metais Žemaitijoje. Kai mažajam Leonui buvo septyneri, tėvas nusipirko iš dvarininkų Bialozorų Puziniškio dvarą, turintį 102 ha Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje, kuriame ir apsigyveno su šeima. Būsimasis daktaras mokėsi Panevėžio apskrities mokykloje ir Vilniaus gimnazijoje. Baigęs mokslus, kurį laiką dirbo tėvo ūkyje kartu su baudžiaunininkais. Užsidirbęs 14 rublių už sunkų penkerių metų darbą, nieko nesakęs tėvams, pabėgo iš tėviškės. Nuvykęs į Kijevą, įstojo į Universiteto medicinos fakultetą. Studijuodamas mediciną Leonas Petkevičius nepamiršo Lietuvos, gimtosios lietuvių kalbos. Su bendraminčių grupe dainuodavo lietuvių liaudies dainas, žadėjo grįžti į Lietuvą ir tarnauti savo krašto žmonėms.
Daktaras Andrius Domaševičius gimė 1865 metais Panevėžyje. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Medicinos mokslus studijavo Kijeve ir Peterburge. Nuo 1894 iki 1920 metų gyveno Vilniuje. Šiuo gyvenimo tarpsniu A. Domaševičiui teko patirti sunkią dalią – už aktyvią socialdemokratinę veiklą (buvo vienas pirmųjų Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, programos rengėjų) buvo kalinamas Vilniaus, Krokuvos kalėjimuose, ištremtas į Sibirą. Gyvendamas Sibire sukūrė šeimą. Pasibaigus tremties laikui, A. Domaševičius negavo leidimo gyventi Vilniuje, tad su šeima atvyko į savo gimtąjį miestą – Panevėžį.
Mirus žmonai, gyd. A. Domaševičius vienas augino ir į mokslus leido dvi dukras ir tris sūnus.
A. Domaševičius, gyvendamas Panevėžyje, vertėsi privačia gydytojo praktika. Gyd. Domaševičius buvo Panevėžio miesto Tarybos (1921 – 1924) narys, pirmasis profsąjungų įkūrėjas, darbo žmonių užtarėjas ir švietėjas. Rašė ir spausdino straipsnius, leidinius medicinos klausimais, skaitė paskaitas. 1926 m. A. Domaševičius užpuolikų buvo sunkiai sužalotas. Tai turėjo sunkių padarinių sveikatai ir 1935 metų kovo mėnesį staiga mirė. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kapinėse, Ramygalos gatvėje.
Sovietmečiu
gyd. A. Domaševičiaus nuopelnai Lietuvai ir Panevėžiui buvo įvertinti –
jo vardu buvo pavadinta Medicinos mokykla, gatvė, kurioje gyveno, įkurtas
memorialinis muziejus (dabar A. Smetonos gatvė). Tačiau po Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo šių atmintinų ženklų Panevėžio mieste neliko. Nėra ir
rašitinio šaltinio apie A. Domaševičiaus gyvenimą ir veiklą, žmogaus visą
gyvenimą tarnavusio liaudžiai, palikusio pėdsaką Lietuvos ir Panevėžio miesto
istorijos puslapiuose.
Ši knyga – atminimas iškiliai asmenybei, visas jėgas ir žinias atidavusiam Lietuvos darbo žmonėms, pirmiausia panevėžiečiams. Knygoje rašoma apie daktaro Andriaus Domaševičiaus gyvenimą, mokslinę ir visuomeninę veiklą. Panaudota Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose esanti dokumentinė medžiaga ir kita literatūra. Spaudinamas jo rankraštinis palikimas – paskaita ,,Materializmas – proletariato filosofija“ Iliustruota nuotraukomis.
Su Panevėžio rajono kultūrinės veiklos veteranu Vladislovu Žiliu susipažinau netikėtai ir nelauktai. Tai buvo 2014 metų spalio šešta diena. Tos dienos popietėje Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vyko IV-asis Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas, skirtas poetės Elenos Mezginaitės (1941 – 2005) atminimui.
Į teatrą atvyko ir Vladislovas iš Tiltagalių, nutolusių nuo Panevėžio dvidešimt kilometrų. Taip sutapo, kad mes abu ėjome į salę ir sėdome drauge į trečią eilę. Iki renginio pradžios dar buvo laiko susipažinti ir šnektelėti. V. Žilys pasakojo apie pažįstamą žurnalistę, poetę Eleną Mezginaitę, jos darbą ,,Tėvynės“ redakcijoje, poezijos skaitymo vakarus jo vadovaujamuose Tiltagalių kultūros namuose.
Dramos teatre V. Žilys įdėmiai sekė moksleivių pasirodymus, lapelyje rašėsi pastabas ir vos girdimai sakė, kokia buvo šauni poetė Elena, kokie jos gražūs posmai, koks muzikalus jaunimas. Pasibaigus renginiui sutarėme susitikti ir pakalbėti apie buvusią Tiltagalių kultūrinę veiklą, kultūros namų muzikinius kolektyvus, jų vadovus ir kt.