2023 metų lapkričio 14 d. leidykla ,,Amalkera”, Panevėžys, išleido Joanos Vigos Čiplytės ketvirtąją poezijos ir miniatiūrų knygą ,,IŠLIKIMAS”(150 p.).
Dailės ekspertė Marijona Danutė Čiplė rašo: ,,Ačiū, miela sese Joana, už knygos dedikaciją. Su malonumu knygą perskaičiau vienu prisėdimu. Patiko, kaip gražiai pasakyta – ,,Po šalnos medžių lapai bičių vaško spalva nusidažė…“. Linkiu daugiau tokių įtaigių akimirkų“.
Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikė Jūratė Gaidelienė rašo: ,, Kaip smagu gauti dovanas. Nustebinote ir pradžiuginote tiek gyvenimo išminties, pastebėjimų, įsiklausimo, pajautos. Puiku. Gražiai dera su fotografija. Linkėjimai“.
Fotografijų autorė Joana Viga Čiplytė. Juodkalnija. Budvos senamiestis. Miestas Adrijos jūros pakrantėje. Senamiesčio statiniams būdingi venecijietiškos architektūros bruožai ( V a.pr.m.e.). Juodkalnija, 2023 05 23. Tunisas. Carthace. Byrsos kalva ( 814 m. prieš Kr.). Pasaulinis paveldas – UNESCO, 1979. Tunisas, 2023 06 21
2023 metų lapkričio mėnesį fotomenininkas Petras Kaupelis Panevėžio miesto dailės galerijos skyriuje – Fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. Nr. 11) kviečia miestelėnus ir kolegas į fotografijos parodos atidarymą, skirtą kūrybos 50-čiui. Ta proga susitikau su panevėžiečiu fotomenininkų Petru Kaupeliu ir prašiau duoti interviu apie savo kūrybą.
Jus matau dažnai lekiantį dviračiu miesto gatvėse su fotografo krepšiu. Skubate, laukia užsakovas? Gal ketinate keisti dviratį į naują transporto susisiekimo priemonę – pavyzdžiui, į elektrinį paspirtuką, ar … į elektromobilį?
Petras Kaupelis
Jau penkiolika metų dviratis tapo maloniausia transporto priemone. Tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį, tiek žiemą – kiekvieną dieną minu dviratį. Žiemos metu pakeičiu dviračio padangas į žiemines su spygliais ir pirmyn… Per metus laisvai numinu iki 5000 kilometrų. Elektrinė transporto priemonė nedomina, o automobiliu nuvažiuoju panašiai tiek pat kilometrų, kaip su dviračiu.
Supratau, dviratis liks ištikimas pagalbininkas. Puiku. Prašau pasidalinti prisiminimais kada įsigijote pirmąjį foto aparatą? Kas paskatino domėtis šiuo menu – tėvai, mokytojai ar senbuviai fotografai? Lankėte fotografijos būrelį, mokėtės ryškinti nuotraukas? Kur ir kada buvo gautos šios pirmosios pamokos?
Fotoaparatą įsigijau ,,Smena“ dešimties metų paauglys. Pirmą kartą pas draugą pamačiau padidinimo stiklą, prašiau, kad man dovanotų. Ant popieriaus su padidinimo stiklu projektavau vaizdus, kuriuos mėgau perpiešti. Jokių mokytojų, fotografijos būrelių tuo metu nebuvo. Fotografijos meną studijavau savarankiškai, skaičiau knygą ,,25 fotografijos pamokos“ (V. P. Mikulinas. ,,25 fotografijos pamokos“ . Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius, 1958, p. 538. Vertėjas Algirdas Čižas). Visas foto priemones nusipirkau savarankiškai, tėveliams nežinant. Ar galėjau tėvų prašyti? Manau, ne, šeima neturėjo atliekamų lėšų, tėvai naujoje vietovėje statė gyvenamąjį namą. Mokykloje teko atsisakyti bandelių ir arbatos … taupyti, taupyti, taupyti kapeikas vienam tikslui … įsigyti fotoaparatą ir priemones, kurių taip labai troškau turėti.
2023-ųjų metų birželio mėnesį turistinėje kelionėje link Krokuvos, susipažinau su panevėžiete, medicinos biologe Asta Masiliūnaite. Klausiau medikės minčių apie medicinos biologų atliekamus tyrimus, darbo rezultatus.
Asta Masiliūnaitė
Miela, ponia Asta, prašau pasidalinkite mintimis apie pasirinktą specialybę? Kas paskatino rinktis medicinos studijas: tėveliai, mokyklos mokytojai ar kiti asmenys?
Pradžioje – kelionės įspūdžiai. Krokuva man paliko didelį įspūdį savo dydžiu, gražiais pastatais, sena, gražia istorija ir didžiuliu bažnyčių skaičiumi.
Mano tėveliai kilimo iš Panevėžio rajono. Aš gimusi ir augusi Panevėžio mieste. 1999 metais baigiau Panevėžio Mykolo Karkos vidurinę mokyklą (dabar Mykolo Karkos pagrindinė mokykla. Nuo antros klasės vykdomas aktyvusis anglų kalbos mokymas). Klausiate: kas paskatino rinktis medicinos studijas?
Prieš dvidešimt metų buvo įkurtas Panevėžio kraštiečių kultūros klubas ,,Tėviškė“ (pirmoji klubo vadovė istorikė Joana Viga Čiplytė). Klubo veikloje aktyviai dalyvavo miesto inteligentija – mokytojai, medikai ir kitų profesijų moterys ir vyrai. Pirmą kartą susipažinau su vaikų ligų gydytoja Irena Gražina Radėnaite. Malonu buvo žinoti, kad esame kraštietės. Mus riša gimtinė – mažas miestelis Anciškiai (dabar Kėdainių rajonas).
Gyd. Irena Gražina Radėnaitė. Panevėžys, 1971. Foto ,,Žibutė“
Prašau pasidalinkite atsiminimais apie Jūsų tėvelius ir savo vaikystę.
Pagal kilmę – esu panevėžietė. Mano mamos Izabėlės Grigaitytės (1900 – 1982) tėviškė – Bučių kaimas, prie tekančio Šuojos intako Alkupio, Gustoniai, Panevėžio rajonas. Ji mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau – Marijampolės mokytojų seminarijoje. Įgijo pradinių klasių mokytojos pažymėjimą. Baigusi mokslus gavo paskyrimą į Anciškių pradinę mokyklėlę. Mokyklos pastatas buvo erdvus, buvo didelis kiemas vaikams žaisti, sportuoti (iki šiol yra išlikęs). Tad pakako vietos ir mokytojų šeimoms gyventi.
Su kolege mokytoja Domicele Drąsutyte mokė 60-iasdešimt apylinkės kaimo vaikų. Buvo keturi skyriai, dvi klasės. Vienoje klasėje pamokos vyko I ir III, antroje – II ir IV klasių mokiniams. 1933 metais mokytoja Izabėlė Grigaitytė ir Vaclovas Radėnas, Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto studentas, sukūrė šeimą. 1935 metų gegužės 28 d. gimiau Anciškių miestelyje. Krikštijo Ramygalos Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje.
Du tūkstančiai dvidešimt trečiųjų metų sausio dvidešimt ketvirtą dieną ( sekmadienį) atvykau į Panevėžio ,,Kalnapilio“ areną stebėti Tarptautinių dviračio treko varžybų. Varžybos varžybomis, bet pirmiausia mano dėmesį patraukė jaunos dailininkės darbas – tapyba ant sienos. Susipažinau – dailininkė Uršulė Kavaliauskaitė – Vaitulionė šiuo metu gyvena Vilniuje, bet yra kilusi iš Panevėžio, čia baigė Vytauto Žemkalnio gimnaziją ir Dailės mokyklą, buvo mokytojos Dianos Rudokienės auklėtinė.
Papasakokite apie tapybą ant sienos – ar tai pirmasis Jūsų darbas Panevėžyje?
Labai smagu, kad dar tik pradėtas piešinys jau patraukė akį. Panevėžyje esu nutapiusi ne vieną piešinį, tačiau tai tik antras darbas, nutapytas viešojoje erdvėje. Kiti piešiniai yra privačiuose žmonių interjeruose. Prieš kurį laiką dirbau kartu, su tuometine kolege, piešiniu buvome papuošę spurginę Panevėžio centre. Deja, spurginė jau nebeveikia.
2023 metų kovo 30 d. Panevėžio Dailės galerijoje laureatams buvo įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Tai yra paskatinimas, skiriamas už visuomeninę veiklą, geranoriškus darbus.
2023 metų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalių „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė nominacijoje Už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes yra ir Joana Viga Čiplytė.
„Panevėžio istorijos metraštininkė, 30 gyvenimo metų paskyrusi krašto istorijos tyrinėjimui, garsių kraštiečių pristatymui, visuomeninei veiklai. Joana Viga yra „Tėviškės“ klubo steigėja, viena pirmųjų Panevėžyje organizavo žydų bendruomenę, įkūrė mokytojų ir moksleivių žydų kultūros klubą „Šalom“, tyrinėjo ne tik Panevėžio žydų, bet ir karaimų bei sentikių istoriją. Parašė daugiau nei 30 knygų, tarp jų monografijas apie mažiau Lietuvoje žinomus tarpukario diplomatus. Lietuvos tautinių mažumų ir diplomatijos istoriją atskleidžiančios knygos garsina Panevėžį ne tik Lietuvoje. Istorikės, publicistės, muziejininkės Joanos Vigos Čiplytės knygos saugomos JAV Kongreso bibliotekoje, Čekijos ir Šveicarijos nacionalinėse bibliotekose, Lietuvos ambasadų bibliotekose. Joana Viga Čiplytė – Panevėžio krašto istorijos garsintoja.“.
Seimo sudaryta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ kandidatų vertinimo komisija išrinko 2023-iųjų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatus. Tarp slaptų balsavimu išrinktų šešiolikos laureatų – panevėžietės pedagogė Danutė Kriščiūnienė ir istorikė Joana Viga Čiplytė!
Ilgametė Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos vadovė, visuomenininkė D. Kriščiūnienė įvertinta už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą. Kraštotyrininkė, istorikė, poetė, aktyvi visuomenės veikėja J. V. Čiplytė – už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes. Seimo medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą. Šiemet iškilmingame renginyje medalis bus įteiktas 16 fizinių ir juridinių asmenų.
Rašydama tekstą 2000 – 2003 metais knygai ,,Einu gyventi“, prašiau Jono papasakoti atsiminimus apie savo gyvenimą Panevėžyje. Sakiau, kad parašiau tekstą apie brolį Petrą ir sesę Danutę. Dabar tavo eilė, labai noriu, kad būtų tekstas ir apie tave. Tada Jonas griežtai atsisakė pasakoti ir neleido rašyti. Kodėl? Galbūt gerbė žmonos Irenos nuomonę? Štai prabėgus penkeriems metams po Jo mirties, tarsi šiandien išgirdau iš aukštybės leidimą rašyti apie brolį Joną.
Dvynių Joanos Vigos ir Jono gimtadienio vaišės sesės namuose. Jonas Čiplys. Panevėžys, 1997 02 17
Kaip rašyti? Nuo ko pradėti, juk jam buvo skirtas 70-ies metų amžiaus laikotarpis? Gal nuo įgytos profesijos, darbą sovietmečiu iki 1990-ųjų metų ir verslą iki mirties?
Profesorės, habilituotos mokslų daktarės, Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos rašytojų sąjungos narės, literatūros tyrinėtojos, kritikės, eseistės Vandos Zaborskaitės (1922 12 24 – 2010 12 27) parašytos knygos, monografijos, literatūros vadovėliai – jau istorijos dalis. Ji ilgus darbo metus paskyrė senosios lietuvių literatūros ir XIX – XX amžiaus rašytojų kūrybos tyrinėjimui.
Vanda Zaborskaitė. Panevėžys, 1937
1946 metais baigusi Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, V. Zaborskaitė dirbo Vilniuje mokytoja, o nuo 1950 metų – Vilniaus universitete, 1962 – 1971 metais – Lietuvos istorijos institute, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete ir kt. Mokslininkei buvo suteiktas profesorės titulas, hab. literatūros mokslo daktarės laipsnis.
Daugiau kaip 50 metų mus skyrė geležinė uždanga su lietuvių bendruomene gyvenančia už Atlanto. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išaušo nauja era, naujų atradimų, susitikimų, pažinčių galimybė. Viena iš tokių susitikimų – JAV gyvenusi Lietuvių gydytoja, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narė, Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos narė, infekcinių ligų gydytoja, Ilinojaus universiteto Albanio medicinos koledžo (Albany Medical College) profesorė Aldona Lillian Balčytė – Baltch Gravrogkas (Aldona Balčytė – Gravrogkienė).
Prof. Aldona L. Balčytė. JAV, apie 1986
Medicinos prof., lektorė Aldona Lillian Balčytė – Baltch gimė 1926 metų birželio 25 d. JAV, Bingamtone, Niujorko valstija (Binghamton, NY ) emigrantų iš Panevėžio krašto Julijos ir Antano Balčų šeimoje. Mokslininkė profesinę karjerą pasiekė baigusi medicinos mokslus JAV. Ji savo mokslo tiriamąją veiklą apibūdino: ,,kaip darbą su baltaisiais kraujo kūneliais ir bakterijomis, norint sužinoti, kaip antibiotikai padeda nugalėti infekcijas“(A. Balčytės laiškas pusseserei E. Puzinaitei. JAV, 2009). Ji parašė per 200 mokslinių darbų, buvo jų autorė ar bendraautorė. 1972 metais medicinos mokslų daktarė įsteigė privačią infekcinių ligų laboratoriją ir jai vadovavo.
