Dokumentinė monografija, skirta dr.Vladui (Ladui) Natkevičiui

Dokumentinė monografija skirta dr. Vlado (Lado) Natkevičiaus 125-osioms gimimo metinėms pažymėti (2018).

Tai pirmoji tokio turinio knyga apie dr. Vlado Natkevičiaus
gyvenimą, diplomatinį darbą ir visuomeninę veiklą, kūrybą. Remiantis gausia archyvine medžiaga bei spauda, knyga sudaryta iš dviejų dalių.

Pirmojoje dalyje – biografija, antrojoje – autoriaus knygos, straipsniai, politiniai pranešimai ir kt. Dominuoja šios pagrindinės temos – Savanorių raitelių šimtinės ,,Geležinis Vilkas“ steigimas, Paryžiaus universitete apgintos disertacijos analizė Lenkijos okupuoto Vilniaus klausimas, Suvalkų sutarties sulaužymas bei diplomato pareigos Lietuvos pasiuntinyje Paryžiuje ir nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigos Maskvoje, sunkiausiais 1939 – 1940 -aisias Lietuvai metais.

Generolas Stasys Raštikis rašo, kad dr. Vladas Natkevičius pasižymėjo kaip ,,aktingas“ derybininkas su Kremliaus pareigūnais. Darbas vyko sunkiomis ir nenormaliomis sąlygomis. Tai buvo ne diplomatinis, bet žiaurus, vienašališkas nurodymų vykdymo reikalavimas. Lietuvos delagacija, tarp jų ir dr. Vladas Natkevičius vieningai vykdė tai, ką Lietuvos Vyriausybė buvo įsakiusi. Nėra jokio pagrindo dabar kaltinti vieną ar kitą tos delegacijos narį dėl Lietuvos nepriklausomybės praradimo.

Sovietams okupavus Lietuvą, dr. Vladas Natkevičius su šeima pasitraukė į
Vakarus. Gyveno Austrijoje. Tačiau netikėtai susirgus, 1945 metų gegužės 25 d. mirė. Jam buvo 52- ji metai. Palaidotas Austrijos Tirolio žemės Šrunso
kapinaitėse. Atmintis gyva.

2019 08 28

Diplomato dukra, puoselėjusi lietuvybę už Atlanto

2019 metų liepos pabaigoje JAV lietuvių visuomenės veikėjai Beatričei  Natkevičiūtei – Pautienienei sukako 80 metų.

Beatričė Natkevičiūtė. JAV, 1957 (Prienų kraštotyros muziejaus fotografija)

Rašyti apie Beatričę  parūpo ne atsitiktinai. Ji – vienintelė žymaus Lietuvos diplomato, teisės daktaro Vlado Natkevičiaus dukra, kurios gyvenimas ir likimas nebuvo garsintas Lietuvos spaudoje. Ruošiant spaudai knygą apie dr. Vladą Natkevičių, susikaupė pluoštelis žinių ir apie dukros šeimos gyvenimą ir likimą. Nors JAV ir Lietuvą skiria Atlanto vandenynas, tačiau Ohajo valstiją, Klivlandą su Vilniumi jungia internetinis ryšys, kuris didžiai pagelbėjo ruošiant šį straipsnį.

Beatričės tėvai Vladas ir Gražina Natkevičiai santuoką įregistravo 1935 m. vasario 24 d. Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Ta proga Lietuvos pasiuntinybės įgaliotasis ministras Petras Klimas ir jo žmona Bronė Mėginaitė – Klimienė parengė šventinį kvietimą lietuvių ir prancūzų kalbomis apie sutuoktuves 1935 m. vasario 24 d. Kaune. Jaunųjų liudytojais buvo diplomatai Juozas Urbšys ir Stasys Girdvainis. Santuoką palaimino kun. Pijus Bielskus. (Šv. Antano Paduviečio parapijos santuokų registracijos pirmos knygos 22 puslapyje yra įrašas apie išduotą santuokos registracijos dokumentą su jaunavedžių, liudytojų ir kunigo parašais).

Ar tada dvidešimt vienerių metų Gražina  Brundzaitė – Natkevičienė galėjo nujausti, kad sulaukusi trisdešimties taps našle? Viena augins dukrą?

Sala Lituana XXXII

Leidinys apie 1936 – 1937 m. Vatikane parengtą Pasaulio katalikų periodinės spaudos parodą, skirtą Vatikano dienraščio ,, L‘Osservatore Romano“ 75-čiui pažymėti. Buvo parengtas ekspozicijos planas 63-ims eksponentams iš 45 valstybių bei kraštų: JAV, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Afrikos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Lietuvos ir kt.  Lietuvai buvo skirta 25 kvadratinių metrų ploto XXXII salė.


J.V.Čiplytė. ,,Sala Lituana  XXXII. Lietuvių katalikų ir pasauliečių periodinė spauda Pasaulio katalikų spaudos parodoje Vatikane 1936 – 1937 m.“. Vilnius: ,,Homo liber“, 2019, p. 96. (iliustruota dokumentais, nuotraukomis, asmenvardžių rodyklė, Popiežiaus Pijaus XI sveikinimo kalba parodos Vatikane atidarymo proga (1936 05 12, italų k.).

Įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas sudarė organizacinį Tautinį komitetą: pirmininkas – prelatas, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas,  vicepirmininkas ir iždininkas –  Kauno kunigų seminarijos rektorius, prof., doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius – dr. kun. Juozas Leimonas.

Dailininkas Adolfas Valeška – bažnytinio meno muziejaus įkūrėjęs Kaune, Vilniuje, Čikagoje

Apie menininką, pasitraukusį į Vakarus, vėliau į JAV, kalbėti ir rašyti, o jau labiau rengti dailininko darbų parodas XX a. 5 – 8  dešimt. buvo netoleruojamas reiškinys. Todėl užaugo nauja karta, kuri menkai ką žinojo apie dailininką Adolfą Valešką, jo kūrybą, Kaune įsteigtą bažnytinio meno muziejų, vitražo projektus, skirtus bažnyčios interjerui, ir kt. Tik Sąjūdžio metais švystelėjo pragiedruliai – 1980 metais Lietuvą pasiekė JAV leidžiamas žurnalas ,,Aidai“, kuriame buvo rašoma apie Čikagoje gyvenantį dailininką Adolfą Valešką 75-tojo gimtadienio proga.

Dailininkas A.Valeška

1993 metais Kybartų miesto visuomenė šiltai sutiko kraštietį, po 50-ties metų sugrįžusi  į tėviškę visam laikui. Dailininkas gyveno Kaune, ruošė darbų parodą. Deja, likimas buvo negailestingas – 1994 metų gegužės 11 d. A.Valeška mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Jam buvo 90 metų. 

Medicinos profesorė dr. Aldona Balčytė – Gravrogkas

Medicinos profesorė dr. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas (Balčytė, g. 1926 m.) savo mokslo tiriamąją veiklą apibūdina kaip darbą  ,,su  baltaisiais kraujo kūneliais ir bakterijomis, norint sužinoti, kaip antibiotikai padeda nugalėti infekcijas“. Ji yra 200 mokslinių publikacijų autorė arba bendraautorė.

prof. Aldona Lillian Baltch – Gravrogkas

Gimė JAV emigrantų iš Panevėžio Julijos ir Antano Balčių šeimoje, gyveno ir mokėsi Amerikoje ir Lietuvoje, Panevėžio mieste, ir vėl Amerikoje. Mokslininkė profesinę karjerą pasiekė baigusi medicinos mokslus JAV. Dr. A. L.  Baltch iki šiol vadovauja pačios įkurtai infekcinių ligų laboratorijai, kurioje dirba 6 žmonės.

Pasaulio katalikų spauda Vatikane (1936 – 1937)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje netikėtai suradau menkai tyrinėtą didelės apimties dokumentų rinkinį, atspindintį Lietuvos katalikų ir pasaulietinės spaudos raidą nuo 1832 iki 1935 metų.

Parodos katalogo viršelis

Tyrinėjant fondo dokumentus, paaiškėjo šio rinkinio sudarymo priežastis: 1935 m. Lietuva sulaukė iš Vatikano kvietimo 1936 m. dalyvauti Pasaulinės katalikų spaudos parodoje. Šis kvietimas buvo priimtas, teigiant, kad ,,mūsų tautai ir kraštui yra gyvo reikalo reprezentuoti tarptautinėje manifestacijoje“. Įgyvendinant šį projektą, t. y. įrengiant Lietuvos tautinį skyrių, arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas sudarė organizacinį komitetą: pirmininkas prelatas kun. Adomas Dambrauskas -Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas Kauno kunigų seminarijos rektorius dr. doc. kun. Pranas Penkauskas, sekretorius dr. kun. Juozas Leimonas.

Mėgėjų teatro sambūris 1899 – 1940 m.

Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino vieną faktą – 1899 metų vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.

Utenos vaidintojai. Centre – rež.J.Bertašius

Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI amžių, kai į Lietuvą atsikėlė jezuitai. Jie Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatriniai elementai buvo panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas, kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, švenčiant Dievo kūno garbinimo iškilmes buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko nepamirštos iki mūsų dienų.

Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko Veriovkino dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai – meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas su ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o ,,nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti…bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais (toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities – aut. past.).

Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m.

Istoriko aistra – tyrinėti įvykius, dokumentuoti faktus. Su vienu iškiliu faktu ir noriu pasidalinti. Prieš 125  metus pasaulį apskriejo žinia, garsinanti Lietuvą.  Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 metais laikraščio ,,Tėvynės sargas“ ( Nr. 2, p. 2) straipsnyje ,,Viso svieto paroda Paryžiuje“ rašo, kad numatoma 1900 metais Paryžiuje surengti III pasaulinę parodą, o joje žada dalyvauti ir Lietuva. Ir sušunka: ,,Sviete tu margas, ko ten nebus!“.

Paryžiaus planas, parengtas Pasaulinei parodai, 1900.

Ir pratęsia, jog šioje parodoje demonstruojama viskas nuo pramonės, žemės ūkio gaminių ir produkcijos iki meno kūrinių. Autorius nurodo, kad pasaulinės parodos rengiamos tikslingai: 1) pamokyti žmones, 2) sutraukti į vieną vietą pirkėjus, 3) parodos turi būti  didelės, nes jas gausiai lankys žmonės iš viso pasaulio ir jos bus naudingos. Pasaulinė paroda buvo surengta 1889 m. Paryžiuje, skirta Eifelio (,,Tour Eiffel“) ,,iš gryno geležies padirbto aukščiausio iš viso svieto“ bokšto atidarymo proga. 1893 m. surengta Amerikoje, Čikagos mieste, ir susilaukė didelio pasisekimo. 1900 m. vyko Paryžiuje, specialiai tam pastatytuose Trokadero (Trocadero) rūmuose (Vaižgantas. Raštai, T. 6, Vilnius, 1995, p. 18).

1900 m. pasaulinėje parodoje dalyvauti sukruto ir Lietuvos inteligentai. Puikiai nujausdami iš carinės Rusijos valdininkų, paskirtų gubernatorių ir policijos cenzūros pasekmes, ryžosi dideliam iššūkiui. Kun. J. Tumas ragino, kad į šį organizacinį darbą turi įsitraukti žemaičiai, kiti fabrikantai, žvejų ir bitininkų draugijos ir kt., nes parodoje Lietuva turi pasirodyti gerai, o ne kaip apsileidęs kraštas. Ir klausia: ,,Ar leis parodą rengti maskoliškas rėdas“? Kun. J. Tumas rašo, kad jau vienas panevėžietis sutinka parodoje rodyti savo išradimą ,,perpetum mobile“.

Utenos kunigas, publicistas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919)

2019 metais sukanka 100 –osios mirimo metinės, kai amžinybėn iškeliavo Utenos kunigas, švietėjas Pranas Turauskas (1876 – 1919). Kun. P.Turausko visuomeninė veikla glaudžiai susieta su Lietuvos kultūros, švietimo, lietuviško rašto sklaida Utenoje. Ta proga verta prisiminti jo gyvenimą, pastoracinį darbą ir visuomeninę veiklą.

Pranas Turauskas

Nuo XIX a. pabaigos  iki XX a. 2-rojo  dešimtmečio pabaigos  kunigo Prano Turausko pastoracinė veikla glaudžiai susijusi su švietimu, kultūra. Tai buvo aktyvus visuomenės veikėjas, knygnešys, publicistas, bendravęs su savo amžininkais kun. Adomu Dambrausku- Jakštu, Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais to meto inteligentais.

Kun. P. Turausko  publicistiniai straipsniai buvo  spausdinami  to meto leidiniuose: ,,Kryžius”, ,,Nedieldienio skaitymai” ,,Šaltinis”, ,,Tėvynės sargas”, ,,Vilniaus žinios”, ,,Vilniaus balsas”, ,,Lietuvis”, ,,Lietuvių laikraštis ,,Viltis”, ,,Rygos garsas”. Savo rašinius kun. Pranas pasirašė slapyvardžiais: K. P.T; K.T.; Kun. P.T.; P.Tr ; Kun. P. Tur., Prancė; Argus. Kun.

P.Turauskas pasižymėjo didele erudicija, užsienio kalbų mokėjimu, buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Laisvalaikiu gilino prancūzų, lenkų kalbas. Iš lenkų kalbos išvertė  arkivyskupų  Jozef Bilczewskij, Andrzej Sceptyckij  kūrinių, pastarajo  – ,,Sociališkąjį  klausimą”, o 1911 m. išleido misterija ,,Betliejus stainelė”.

1917 m. buvo vienas iš 22 organizacinio komiteto nariu, kuris rūpinosi Lietuvos suvažiavimo  (Vilniaus konferencijos, rugsėjo 18 n- 22 d.) sušaukimu, dalyvavo Tarybos posėdžiuose. Kun. P. Turauskas, kad ir kur būtų dirbęs – Raseiniuose, Veiviržėnuose, Elerne  (Baltarusija) ir Alūkštoje (Ilūkstė, Latvija), Utenoje, Kaune, Mažeikiuose, ir sugrįžęs vėl į Uteną, paskutinę gyvenimo stotelę, visada pirma globojo silpnesnįjį, vargstantį žmogų, jaunimą skatino lavintis, mokytis, parūpino ne tik maldaknygių, bet ir pasaulinio turinio knygų.  

Lietuvos diplomatas Eduardas Turauskas

Dokumentinė monografija apie Eduardą Turauską, iškilų politikos, visuomenės veikėją, žinomą diplomatą, nuolatinį Lietuvos delegatą prie Tautų Sąjungos, lemtingu Lietuvai laikotarpiu ėjusį URM politikos departamento direktoriaus pareigas, dalyvavusį ,,sprendžiant visus pagrindinius užsienio politikos klausimus: 1939 m. sutarties su Sovietų Sąjunga sudarymo, Vilniaus krašto sugrąžinimo ir kt.“ E.Turauskas sukaupė įspūdingą dokumentų, publikacijų archyvą, išsaugojo ,,vertingus istorinius liudijimus iš labiausiai komplikuoto Lietuvos istorijos periodo“.

2016 m. minimos E.Turausko 120-osios gimimo ir 50-osios mirties metinės.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis.

Joana Viga Čilplytė. Eduardas Turauskas /1896 – 1966/. Aeitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Vilnius, Versus aureus, 2016, p. 624