– Mokytojas A. Beresnevičius mūsų mokyklos istorijoje paliko ryškų pėdsaką, – didžiuodamasis sako mokyklos direktorius Vytautas Baliūnas. – Tai buvo įvairiapusio talento pedagogas. Jis buvo suorganizavęs mokinių kaimo kapelą. Jai vadovavo, pats kūrė valsus, polkas (mokiniai grodavo), rengė koncertus, vedė foto-kino, piešimo būrelių užsiėmimus, filmavo mokykloje rengiamas šventes, minėjimus”.
Greta tiesioginio ir užklasinio darbo, pedagogas buvo aktyvus visuomenininkas. Nuo 1968 metų ėjo atsakingojo sekretoriaus pareigas dailininkų skyriuje, rašė į vietinę spaudą straipsnius dailės klausimais, parodų recenzijas. Drauge su dailininku K. Naruševičiumi (Dailininkų skyriaus pirmininkas) organizavo susitikimus su dailininkais, menotyrininkais, rengė parodas Panevėžyje ir rajone, kituose miestuose. Aktyviai dalyvavo parodose.
1967 m. pedagogas A. Beresnevičius ,,Meno“ kino teatre parengė pirmąją piešinių parodą, anglimi pieštus panevėžiečių portretus. Pasak menininko, tai vieni iš brangiausių darbų, nulėmusių portretisto kūrybos kelią. Ir čia tapytojas apmaudžiai priduria, kad jo sukurti peizažai, portretai nepatinka jauniesiems Panevėžio miesto dailininkams. Lyg teisindamasis tapytojas aiškina, kad tapo jis taip, kaip moka. Dirbti kaip tie jauni – nemokantis ir nenorintis. Tapo kruopščiai, stengiasi užbaigti darbą.
Jo sukurti peizažai, portretai buvo eksponuoti grupinėse miesto dailininkų parengtose parodose: Šiauliuose, Vilniuje, Daugpilyje, Minske, Sankt-Peterburge.
Palikęs J.Balčikonio vidurinę mokyklą, A. Beresnevičius dirbo ,,Lietkabelio“ gamykloje dailininku apipavidalintoju. Sau į talką pasikvietė jauniausiąjį sūnų Vytautą (jis dirba Kultūros namų liaudies operetės teatro dailininku, o čia antraeilės pareigos). Daug dailininkas dirba gamykloje ir ne mažiau savo dirbtuvėje.
1982 – 1983 metais Tiekimo įmonės direktorius S. Ambraziūno užsakymu sukuria darbo veteranų, išdirbusių per trisdešimt metų šioje įmonėje, portretus. Įsteigtoje įmonės galerijoje buvo rodomi portretai. Kaip žinoma, kurti portretą, ypač savo amžininko, nėra lengva. Tai reikalauja iš dailininko didelio žinių bagažo, sugebėjimo įsiskverbti į portretuojamo vidų, pažinti jo sielą, gyventi jo darbu, rūpesčiu ir sugebėti būti savimi.