Alfonsas Beresnevičius – Panevėžio dailininkas portretistas

Nedidelėje, šviesioje patalpoje, kurios lauko sienos iš stiklo ir betono, vyrauja specifiniai gamyklos kvapai, diena po dienos dailininkai kuria barui pano gamtos apsaugos, vandens valymo ir saugojimo tema, rūpinasi šio baro estetine aplinka, vaizdine agitacija. Kiek atitrūkęs nuo tiesioginio darbo, A.Beresnevičius tapo peizažus, natiurmortus. Rankos mostu rodo ant radiatoriaus pastatytą paveikslą ir aiškina, kad tai naujausias darbas, skirtas šių metų Panevėžio devynioliktajai pavasarinei dailininkų kūrybos parodai. Matau – ant molberto baigiamas tapyti kitas peizažas. Tapytojas primerkia akis, timteli barzdą ir valiukiškai šypsodamasis sako, kad tai vis ,,neleistina“ kūryba. Klausia, ar negalėtų gamyklos vadovai leisti užsiimti kūryba laisvu laiku arba skirti tam laisvą dieną?

Poilsio dienomis ir po darbo A. Beresnevičius skuba į savo dirbtuvę, esančią miesto centre. Joje tapo peizažus, natiurmortus, portretus. Jo sukurti darbai išsiskiria tiksliu realistiniu piešiniu, tapymo maniera (smulkūs potėpiai), užbaigtumu. Tapytojo savitas ir be galo jautrus pavasario –  rudens jutimas, suprantamas ir realus tapomų daiktų ir žiedų (mėgstamos alyvos) spalvinis sprendimas. Tai žavi parodų lankytojus, dailės mylėtojus. Jo darbai kameriniai, tinkantys ne reprezentacinei parodinei dailei, o žmonių buičiai, kambario interjerui.

Dirbdamas ,,Dailės“ dirbtuvėse dailininku apipavidalintoju, A. Beresnevičius vis dažniau puoselėja norą gilinti tapybos žinias. Paskatintas draugų ir žmonos Albertinos,  nutaria ruoštis stojamiesiems egzaminams į Dailės institutą. – Jau eidamas trisdešimt šeštus metus ir sulaukęs pirmagimio sūnaus, ryžausi studijuoti Dailės institute, – prisimina pašnekovas. – Nuvažiavęs į institutą, sužinojau, kad esu per senas studijoms. Tam reikalingas specialus leidimas iš ministerijos. Leidimą gavau, egzaminus laikiau ir …neįstojau. Trūko vieno balo. Svajonė studijuoti tapybą dieniniame skyriuje – neišsipildė, – pasakojo Albertas. 1959 metais atkūrus Dailės institute neakivaizdinį skyrių,  A. Beresnevičius tampa pirmosios laidos meno istorijos ir teorijos specialybės studentu neakivaizdininku. 1965 m. apgynęs diplominį darbą ,,Lietuvių keramika nuo seniausių laikų iki šių dienų“, gauna diplomą.